20.20

 

Ji pabudo žvaliai nusiteikusi. Jau pusę metų siekia gerų sportinių rezultatų. Atsikelia 6 valandą ryto, kol dar miega neseniai įrengtuose namuose vaikai ir vyras. Apsiauna žinomos firmos sportinius batelius. Apsitempia elastinėmis tamprėmis ir užtraukia žinomos firmos sportinio megztinio užtrauktuką. Viskas taip, kaip turi būti. Ji preciziška, ryžtinga, atsakinga. Ji puiki mama. Iki motinystės atostogų pabaigos liko dar pusė metų, tačiau ji nedelsia atgauti formų. Niekas neturi išmušti jos iš išpuoselėto gyvenimo ritmo.

 

Jeigu šįkart pavyktų atstumą įveikti per dvidešimt minučių, būtų gerai. Būtų konkretus rezultatas to, kad praeitą savaitę per laisvas minutes miegant vaikams ji irgi mankštinosi. Ji išgeria vandens su citrina, pasiruošta dar iš vakaro. Tyliai uždaro namų duris ir vienu mygtuko spustelėjimu atidaro garažo vartus. Išsivaro dar visai naują žinomos sporto prekių firmos dviratį. Užfiksuoja laiką: 00.00 val.

 

Suveltais plaukais ji šokinėja ant batuto, tačiau niekaip nepavyksta pakilti aukštai į dangų. Ji vis šokinėja, tačiau batuto medžiaga pradeda plyšti, pakyla vėjas, danguje atsiveria skylė ir įtraukia batutą. Sykiu ir ją, nes batuto medžiagos įtrūkyje užstrigo jos koja.

 

Taip, atrodo sapnas baigėsi būtent šitaip. Pirmos penkios minutės minant dviratį būna skirtos atsigavimui. Ji išvažiuoja iš gyvenvietės – nuosavų namų rajono, su kurio kaimynais dalinasi sekmadienio pyragu. Jie lanko vieni kitus, šypsosi, perpasakoja, ką kalbėjo jų vaikai. Iš esmės jie kalba apie bet ką, kad tik nereikėtų kalbėti apie save. Bet gyventi galima. Ramu, tyku, gera auginti vaikus, kurie vėliau iš šios gyvenvietės žvyrkelio keliaus platesniu keliu.

 

Šiame žvyrkelyje jau pasitaiko ir vienas kitas autobusas. Pustuštis, keliems apsimiegojusiems žmonėms įrėmus galvas į langą. Ji padidina greitį. Ant skruosto nukrenta lietaus lašas. Trisdešimt penkios minutės, pakartoja ji sau mintyse ir stabteli prie mirksinčio geltono šviesoforo.

 

Kelias platėja, atsiranda daugiau juostų – jomis dalinasi lengvosios mašinos, autobusai ir tramvajai, ardami savo vagą. Dviračių takas eina pašonėje, kartais pranykdamas, lyg kas būtų dažų pagailėjęs paryškinti išblukusiai linijai.

 

Vėl užsidega žalia šviesoforo šviesa, ji įsibėgėja, bando padidinti greitį. Rytinės blunkančios žvaigždės danguje suspindi blankiu sidabriniu šviesos žvynu. Ji pasižiūri į žinomos firmos laikrodį sau ant riešo ir pradeda minti dar greičiau. Liko tik dvidešimt minučių įveikti likusiai trasai. Deja! Tenka stabtelėti prieš netikėtai į kelią iššokusį ežiuką. Ji nusipurto ir dar tvirčiau įsikimba į vairą. 

 

Kelias platėja, atsiranda daugiau juostų, vedančių į miestą – jomis dalinasi lengvosios mašinos, autobusai ir tramvajai, kiekvienas iš jų veždamas skirtingas šaldytas žuvis. Dviračių takas eina pašonėje, kartais pranykdamas, lyg kas būtų dažų pagailėjęs paryškinti išblukusiai linijai. Ji palenda po tiltu, apsuka ratą, išlenda į nuo miesto tolstančią tiesę, brėžiančią brėkštančio ryto liniją laukuose namų link. Dabar jau gali grįžti tuo pačiu maršrutu į savo rutiną. Grįžti ne bet kaip, o kaip įmanoma greičiau.

 

Ji mina dar sparčiau. Ji įsibėgėja, jaučia, kaip jos raumenys įsitempia ir didina apsukas. Tvirti kaip plienas. Ji pasižiūri į laikmatį, šis jai sveikinamai sublyksi. 10 minučių. Neblogai, nors liko įveikti dar pusę trasos. Liko pusė laiko iki motinystės atostogų pabaigos. Liko pusvalandis, kada jau skambės vyro žadintuvas. Jis padarys jai ir sau kavos. Ji išeis iš dušo, pažadins vaikus. Bus prabėgę pusė jų laisvo šeštadienio ryto kartu. Bus pralėkę beveik pusė savaitgalio.

 

Važiuojant likusią dalį trasos link namų, jai tenka prilėtinti greitį – dviračių tako juostoje avarinio signalo lemputėmis mirksi kelios mašinos. Artėjantis sunkvežimis jai neleidžia apvažiuoti auto įvykio, tad tenka sustoti. Dvylikta minutė. Ji nuleidžia kojas ant žemės, vos neįmerkdama baltų sportinių batelių į kraujo balą, išbėgusią iš motociklininko galvos. Netoliese nusviestas motociklas, dar už kelių metrų – guli antras juoda motociklininko kostiumo oda aptrauktas kūnas.

 

Ji šokinėja ant raudono batuto, tačiau jai niekaip nepavyksta pakilti aukštai į dangų. Netrukus batuto medžiaga pradeda plyšti, jos dešinė koja įstringa medžiagos įtrūkyje ir jai nebepavyksta vėl atsispirti. Ji užstringa kažkur tarp žemės ir vis laisvėjančio batuto raudonio.

 

Ji žiūri į raudoną, savo forma Baikalo ežerą primenančią, kraujo tyrę ir prisimena, kad vyresnėliui sūnui nenupirko jo mėgstamo pomidorų padažo, kuris taip dera su jo pusryčių dešrelėmis. Dar kažką ji šiame gyvenime pamiršo, bet tikrai nebeprisimena ką. Vyras, šviečiantis iš tolo ryškia apsaugos liemene, prieina prie jos ir šaltu, pabrėžtinai ramiu, balsu prataria:

 

 – Važiuokite, ponia, jau niekuo nebepadėsite.

 

Ji pritariamai linkteli, vėl atsisėda ant dviračio ir nuvažiuoja. Atsimena, kad reikia didinti greitį. Laikrodis jau muša 18 minutę. Ji stabteli už pusės kilometro nuo įvykio vietos, nusiima šalmą. Numeta dviratį ant žolės ir pati išsitiesia šalia. Kaip tik tuo metu suskamba vyro žadintuvas.

 

Ji parmina namo, tvarkingai įvaro dviratį į garažą. Laikmatis rodo 20.20. Dar lėčiau, nei vakar. Ak, tie ežiai, pagalvoja.

 

Kaip tik tuo metu miegamajame suskamba žadintuvas. Netrukus iš ten išnirsiantis vyras virs čempionei žmonai kavą.

 

2018, Italija