INTERVIU
2024 03 10 LRT PLIUS, ARBATA
Rašytoja Gabrielė Labanauskaitė: Lietuvoje man labai daug pasyvios agresijos (ved. A. Rožickas).
2024 02 19 NeSustojusi Kultūra
– Kaip manote, ar rašytoja formuoja žmogų, skaitytoją?
Manau, kad tai – abipusis procesas. Skaitytojai formuoja rašytojus, rašytojai formuoja skaitytojus. Tačiau formos ir įtakos vienų kitiems – kartais net neatsekami dalykai, jau įsilieję giliai į pasąmonę. Kaskart vis sunkiau pasakyti kažką autentiško, dar negirdėto.
– Kaip galvojate, kokią literatūrą renkasi šių dienų skaitytojai? Kas juos domina? Ką jie skaito?
Manau, kad populiariausi vis dar lieka romanai, tačiau žmonės vis labiau domisi ir ne grožine literatūra – kelionėms skirtais leidiniais, psichologijos ir kitokiomis mokslinėmis knygomis bei kitokiais leidiniais, padedančiais pažinti pasaulį ir save jame.
…
Visą interviu galite skaityti čia. Gabrielę kalbino Fabijonas Simėnas.
Lauros Vansevičienės nuotrauka
Gabrielė Labanauskaitė: „Viskas įmanoma, reikia tik atvirumo įvairovei ir kitoniškumui“
2023 11 17 Literatūra ir Menas
Su dėstytoja, dramaturge, rašytoja dr. Gabriele Labanauskaite, pradėjusios pokalbį nuo ankstyvųjų kūrybinių patirčių, Y kartos ieškojimų, pereiname prie rašančiojo baimių, teatro lauko, aktyvizmo lygių galimybių srityje ir kelionių, kai kartais tenka lipti pro langus. Šis pasikal
bėjimas turbūt ir yra apie langus: gebėjimą juos rasti, atverti, o jų nesant – imti ir išsikirsti naujų. Pavyzdžiui, siekiant naujų kūrybinės raiškos formų – platesnės panoramos į poezijos lauką.
Kristinos Aleksynaitės nuotrauka
Visą interviu galite skaityti čia. Gabrielę kalbino Živilė Galdikienė
Dramaturgė, rašytoja Gabrielė Labanauskaitė: „Didžiausias kūrybiškumo priešas – baimė“
2019 07 23 Žurnalas „Moteris“
„Mano romanas su rašymu prasidėjo, vos išmokau rašyti. Gal net anksčiau. Kai nežinojau, kaip užrašyti savo vardą, kūriau eilėraščius apie tai, ką matau, veikiu. Rimavau net apie tingėjimą klotis lovą. Šiaip buvau labai išdykęs vaikas. Krėsdavau šunybes arba kalbėdavau eiliuotai. Taip fiksuoti realybę ir interpretuoti man buvo nesudėtinga ir įprasta. Ilgainiui greta gyvenimo interpretacijų atsirado humoreskos, straipsniai, interviu vaikų laikraščiams ir žurnalams.
Ko gero, kūrybinį kelią perėmiau iš mamutės – taip visuomet vadinau močiutę – ir jos šeimos. Pati ji yra literatūros profesorė, o tarp mano giminaičių – ne vienas rašytojas. Tėtis ir mama studijavo ekonomiką, bet mane visada skatino rašyti. Domiuosi ir kinu, teatru, muzika, tarpdisciplininiu menu, bet daugiausia energijos skiriu rašymui. Tikiu, kad įtakos tam labiausiai turėjo artimųjų palaikymas ir žaismingumas. Netgi pirmąjį savo honorarą gavau iš tėčio. Įdėjo į voką JAV dolerių ir įteikė – esą tai iš redakcijos gautas honoraras.“.
Kadras iš žurnalo „Moteris“ fotosesijos, autorė: Reda Mickevičiūtė
❓ Kas Gabrielę įkvepia kurti? ➡ žurnalistės Viktorijos Samarinaitės parengtas interviu „Rašau, vadinasi, esu“
Aušra Gudavičiūtė. Nuo „Žodžių smėlyje“ iki „Solo teatro“
2019 02 22 kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“
„Dar Gertrude Stein teigė, kad nebekurs istorijų, nes Amerika ir taip visam pasauliui pripasakojo jų per daug. Tai ne tik meninis, bet ir politinis pareiškimas. Ji, kaip ir S. Beckettas, prieštaravo veiksmo ir įvykių gausos bėgiais riedantiems naratyvams, kurių vagonai prikimšti intensyvių siužetų ir psichologiškai pagrįstų veikėjų su priešistorėmis. Tačiau nesutikčiau, kad S. Becketto dramose nėra veiksmo. Jis mikroskopiškas, tikslus, kaip gintare sustingęs laikas su vabalais ir šapeliais“.
Nuotrauka: Laura Vansevičienė
📖 Skaityti interviu su režisiere ir aktore Birute Mar bei dramos teoretike ir praktike Gabriele Labanauskaite ➡ apie S. Beckettą, teatrą ir gyvenimą.
Pasivaikščiojimai su Ryčiu Zemkausku: Gabrielė Labanauskaitė
2018 12 15 laida „Pasivaikščiojimai“, interneto televizija „Alchemija TV“
„Klausimas, ar herojaus sąvoka vis dar liko aktuali. Galbūt – veikėjas ar veikėja. Tačiau kas šiais laikais yra heroizmas? Mažai kas bežino. Mudvi su Agne Leonova OKT teatre kuriame spektaklį apie „Y“ kartą – žmones, gimusius po 80-ųjų – iš tiesų tarp jų labai daug neapsisprendimo, lygtai nori daryti ir tą, ir aną, ir trečia, bet tarp tų galimybių ir pasirinkimų – nebeaišku, ką rinktis. Galbūt vyresniajai kartai todėl ir atrodome tokie neryžtingi, nemokantys apsispręsti, bet tuo pačiu ir labiau ieškantys, nepuolantys į tą vienintelį įmanomą gyvenimo variantą“.
Pokalbis su Gabriele Labanauskaite apie monografiją „Dramatika“ laidoje „Ryto Alegro“
2018 09 25 LRT radijo laida „Ryto Allegro“
„Mano kelias į dramos teoriją prasidėjo nuo praktikos: nuo pačių pirmųjų dramaturgijos konkursų. Kitų galimybių kaip ir nebuvo. Bandai, dalyvauji, rašai, nors, kaip rašyti – neįsivaizduoji. Atrodo, dramų skaitei, tai kažkaip taip ir turi būti: dialogai, remarkos, minčių dėstymas. Tokie buvo pirmieji bandymai ir įgūdžiai, kuriuos, Jaunimo teatre veikusių dirbtuvių ir kitų Lietuvoje užmegztų iniciatyvų pagalba, galėjai tobulinti, vystyti. Aplink mane buvo pedagogų, pažinojau dramaturgų – Eriką Ehną iš JAV ir Svetlana Dimcovič, kuri paskui režisavo vieną mano pirmųjų pjesių Londone. Žodžiu, per tas įvairias mažytes praktikas kažkaip gaudeisi tų žinių, kaip tik galėjai“.
Nuotrauka: Justinas Stacevičius, lrt.lt
🎧 Klausyti interviu su žurnaliste Austėja Kuskiene ➡ apie monografijos rašymą, kūrybinį procesą ir dramaturgijos istoriją.
Dramokratija: interviu su Gabriele Labanauskaite
2018 04 11 dramaturgijos festivalis „Dramokratija“
„Kovoju už daug ką. Bet pats žodis nėra labai tinkamas. Norėčiau, kad žmonės susimąstytų apie labai daug dalykų: kad gyvename ne viename įmanomame pasaulyje, jų yra įvairių, kad šalia sėdintis žmogus galbūt kenčia neturėdamas kažkokių galimybių gyvenime, kad šita sukurta demokratija yra tam tikra iliuzija, iš tiesų už mus sprendžia kiti. Pastaruoju metu Lietuvoje kiekvieną savaitę buvo priimama vis po keistesnį ir vis labiau varžantį įstatymą: kas yra šeima, draudimas translyčiams ar transeksualams keisti savo vardą, pavardę ar lytį, sugriežtintos bausmės už marihuanos laikymą ir vartojimą, kai tuo tarpu – alkoholis vartojamas laisvai. Žmonės nepalaiko vieni kitų, nemaištauja prieš įstatymus, o aš tame matau tik viena – vis didėjantį lubų spaudimą“.
Kas yra moteriškumas: interviu su Gabriele Labanauskaite
2018 09 21 verslo ir karjeros istorijų žurnalas „Verslo pietūs“
„Nežinau, kaip įvardinti moteriškumą. Dar nesurezgiau galvoje sąvokų ir socialinių dimensijų voratinklio. Man tai vis dar yra kažkoks kabantis oksimoronas, pats sau prieštaraujantis. Tarkim, iš tos pačios dichotomijos – kas yra vyriška, o kas yra moteriška. Jeigu moteriai priskiriama intuicija – su kuo galėčiau sutikti, nes daugeliu atvejų moterys turi daugiau intuicijos negu vyrai, nors, kita vertus, tai labai stereotipiška ir kvaila. Ties kiekvienu tokiu punktu galima labai ilgai galvoti – kas yra moteriška, o kas yra vyriška. Kaip ir nagrinėjamoje literatūroje ar poezijoje, nesutikčiau, kad ten yra moterų poezija ar literatūra, bet manau, kad moterys rašo kitaip negu vyrai. Ne tik dėl temų ar stilistikos, bet ir dėl daugelio kitų aspektų.“.
Nuotrauka: Monika Penkutė
📖 Skaityti interviu su Dalia Mikonyte ➡ apie moteriškumą, feminizmą, moterų ir vyrų roles visuomenėje.
Dešimt klausimų dešimčiai dramaturgų (I)
2018 07 11 leidinys „Teatro žurnalas“ Nr. 11
„Mėgstu eksperimentuoti, išsibandyti įvairias dramos formas, taikyti skirtingais dramos istorijos laikotarpiais populiarius elementus. Bet taisyklės – tik karkasas, o turinys – svarbiausia dalis. Mėgstu spektaklius, kurie skatina mąstyti, ir režisieres ar režisierius, kurie dirba demokratišku darbo principu.“.
Nuotrauka: Inesa Brandon Monroe
📖 Kas yra Gabrielės Labanauskaitės mėgstami Lietuvos dramaturgai? ➡ anketa dramaturgams apie dramaturgiją Lietuvoje ir dramos kūrėjus
Gabrielė Labanauskaitė: edukuoti ir moralizuoti – du skirtingi dalykai
2017 11 09 naujienų svetainė „15min.lt“
„Teatras yra aktualiais klausimais kalbanti platforma, nes teatras yra apie čia ir dabar. Spektaklyje, priešingai nei sumontuotame ir jau į pasaulį paleistame filme, galima koreguoti dialogų eilutes, įterpti vienas ar kitas laikmečio aktualijas, todėl teatras yra arti dabartinės situacijos, tam tikra prasme, arčiau kūno – mes jaučiame, kaip aktoriai kvėpuoja scenoje“.
Nuotrauka: Sitora Šlauterytė
📖 Gabrielė Labanauskaitė – pirmoji lietuvių dramaturgė, rašanti LGBT tematika ➡ interviu su žurnaliste Vytaute Petkevičiūte apie būtinybę teatre kalbėti jautriomis temomis
Pokalbis su Gabriele Labanauskaite laidoje „Literatūros akiračiai“
2017 09 24 LRT radijo laida „Literatūros akiračiai“
„Kai skaitai, tu skaitai, o kai rašai – rašai kažkam kitam. Žinome, kad tas kuklumas ir rašymas „į stalčių“ labiau yra savisauga. O iš tiesų vis tiek tikimės pasiekti auditoriją. Būtų naivoka perskaityti vieną dramą ir teigti, kad išmanote šį meną. Net ir perskaičius tūkstantį..vienas dalykas yra skaityti, o kitas – rašyti, o trečias – išsibandyti scenoje ar išgirsti atgalinį ryšį. Labai gerai pasakė Styvenas Kingas savo knygoje apie rašymą, kuris, beje, priešinosi kūrybinio rašymo mokyklų veiklai, nors pats jų principus taikė ir savo kūrybiniame kelyje: kasdienis nuolatinis rašymas, idėjų svarstymas, galvojimas, diskusijos. Toks jo buvo komentaras vienam žmogui, kuris pasiskundė, kad neturi laiko skaityti: o kaip tuomet tu turėsi laiko rašyti?“
Nuotrauka: Laura Vansevičienė
🎧 Klausyti interviu ➡ su literatūrologu ir rašytoju Rimantu Kmita
Kaip pagauti įkvėpimo žuvį
2017 08 22 kultūros žurnalas „370“
„Mėgstu daryti tai, ko nemėgstu, arba atrasti mėgstamą dalyką ir jo atsisakyti. Tai leidžia atrasti naujas būsenas. Labiausiai patinka eksperimentuoti dramaturgijoje – tarkim, anksčiau nekenčiau monologų, todėl nusprendžiau parašyti monodramą, kad perprasčiau jos principus. Kartais simpatijos ir antipatijos susijusios su kompetencija arba jos stoka, todėl bandau susipažinti, priartėti ir suvokti, ar man tai iš tiesų nepatinka, o gal tiesiog trūko žinių, kad įsigilinčiau ir suprasčiau“.
Nuotrauka: Tomas Terekas
📖 Skaityti Gabrielės Labanauskaitės interviu su rašytoja Jurga Tumasonyte ➡ apie kūrybą, pagundas ir rašytojo finansus
Stambiu planu. Gabrielė Labanauskaitė
2017 06 13 lrt.lt, laida „Stambiu planu“
„Kas esi ir kaip matai – man du skirtingi klausimai, į kuriuos atsakymai nebūtinai sutampa. Ir nebūtinai veidrodyje. Pastebėjau, kad, jeigu jaučiuosi gerai, esu atsipalaidavusi, išvaizda man nelabai rūpi. Kai jautiesi kažkaip neramiai ir jauti įtampą ar stresą, tada norisi pasitempti, kažkaip išoriškai sau padėti kilstelėti tą nuotaiką. Iš esmės kaip moteris beapsirengtų – jos vertinamos pagal išvaizdą. Jeigu moteris nepasitempė ir nepasipuošė, žmonės klausia, kodėl ji savimi nepasirūpino, jeigu atrodo per gerai – galvoja, kad nori atkreipti kitų dėmesį. Tuo tarpu vyrai susilaukia kokio dėmesio išvaizdai, būtent kai jie kažkaip išsišoka iš neva to įprasto konteksto. O šiaip tai ne nuo išvaizdos pradedama vertinti konferencijoje kalbantį vyrą. Tai čia toks skirtumas tarp to, kas esi ir reprezentacijos. Pati dažniausiai jaučiuosi – tarp“.
Gabrielė Labanauskaitė-Diena: man rūpi, kad žmonės keistųsi
2017 03 13 naujienų svetainė „menufaktura.lt“
„Viena iš mano asmeninių vertybių ir yra laisvė. Svarbiausia jaustis laisvai ir, paradoksalu, tačiau kai jautiesi laisva, tai tos laisvės nebe tiek daug ir reikia. Tiesiog svarbus tas psichologinis būvis, aplink išsidėsčiusi erdvė, kaip tu jautiesi: ar nepriklausomu ir savarankišku žmogumi, ar suvaržytu statistiniu vienetu. Sakyčiau, kad tobulėjimas yra nuolatinis darbas su savimi. Dirbi ne tik rašydama tekstą ar dėstydama paskaitose, bet dirbi ir analizuodama kažkokį savo elgesį, kodėl vienaip ar kitaip pasielgei tam tikroje situacijoje ir kaip ateityje galėtumei pasielgti teisingiau tave supančių žmonių atžvilgiu“.
Nuotrauka: Monika Penkutė
📖 Skaityti interviu su žurnaliste Rugile Pukštyte ➡ apie kūrybiškumą, stereotipinį mąstymą ir taisyklių laužymą
Gabrielė Labanauskaitė: tegul saulė šviečia visiems!
2016 06 27 Nacionalinės LGBT teisių organizacijos svetainė „lgl.lt“
„Svarbu palaikyti LGBT bendruomenę, todėl kad jeigu nors vienas iš jūsų vis dar tikite, kad nepažįstate nė vieno biseksualaus, homoseksualaus ar dar kitokios orientacijos žmogaus, jūs tiesiog apie juos galvojate kaip apie ufonautus, kurie į žemę neatskrenda. Bet iš tiesų statistiškai bent keletas iš jūsų pažįstamų, artimųjų rato gali būti kitoks nei jūs įsivaizduojate“.
Studijoje – Gabrielė Labanauskaitė
2016 04 13 interneto televizija „Penki TV“
„Su choreografe ir režisiere Aira Naginevičiūtė dirbame jau aštuntus metus, nors ne visada nuosekliai. Tai – ne pirmas mūsų projektas kartu. Pirmasis darbas buvo „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“. Iš tiesų tai buvo ir pirmasis bandymas Lietuvoje apjungti dramaturgiją ir šokį. Abi atstovaujame šias skirtingas sritis, todėl ieškojome bendradarbiavimo sprendimų. Aš pati šokau kartu su studentais, ieškojome kaip kuo geriau išreikšti tekstą apskritai ir kam tas tekstas reikalingas šokyje“.
Kine debiutavusi dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė: „Kino srityje pastebiu daugiau perfekcionistų.“
2015 03 31 naujienų svetainė „15min.lt“
„Kinas ir teatras panašūs, nes kuria fikciją, specifinius pasaulius, atspindinčius arba neigiančius mūsų realybę. Skiriasi šių pasaulių kūrimo priemonės ir įgyvendinimo būdai. Spektaklis vyksta gyvai „čia ir dabar“, o filmas jau yra užfiksuotas kadaise buvęs veiksmas, kuris pateikiamas esamuoju laiku. Teatras yra tam tikri butaforiniai namai, į juos žiūrovai ateina. Kinas filmavimo metu nuolat keičia lokacijas, tik galutinis rezultatas parodomas kino teatruose. Galbūt kinas nuo teatro labiausiai skiriasi tuo, kad kino srityje pastebiu daugiau perfekcionistų – kiekviena padaryta klaida, kiekvienas iki galo neužbaigtas techninis ar kūrybinis darbas gali brangiai kainuoti – tenka perfilmuoti sceną, papildomai mokėti už aparatūrą, darbo valandas ir t. t. Teatre į tam tikrus dalykus kartais numojama ranka – šiandien pavyko prasčiau, bet rytoj pavyks geriau ir tai nieko tokio. Tačiau abu – tiek kino, tiek teatro pasauliai, man yra be galo žavūs.“
Nuotrauka: 15min.lt
📖 Skaityti interviu apie muziką, paralelių pasaulių kūrimą ir perfekcionizmą.
Gabrielė Labanauskaitė: nepasiduodanti klasifikacijai
2014 12 20 kultūros naujienų svetainė „Kulturpolis“
„Iš tiesų pasaulis yra mažesnis, nei mums atrodo. Todėl labai svarbu inicijuoti naujas platformas, kuriose žmonės susitinka, įkvepia vieni kitus ir dalijasi savo kūryba. Asmeniškai mane įkvepia viskas – matytos parodos, filmai, spektakliai, festivaliai, kasdieniai pokalbiai. Net ir prastas reginys kažko mus išmoko. Įvairius gyvenimo potyrius suvokiu kaip pamokas, kurių vienos praeina sėkmingai, o kai kurias vis tenka mokytis iš naujo.“
📖 Skaityti interviu su žurnaliste Akvile Eglinskaite ➡ apie tarpdisciplinio meno festivalį „TARP“ ir amžinas keliones.
Gabrielė Labanauskaitė. Linkusi įsilieti į procesą
2014 03 12 žurnalas „Nemunas“
„Kad ir kiek man svarbių įvairių sričių būčiau sujungusi, jas lengva sugrupuoti į du pasaulius: teatro ir poezijos. Tekstus vaidinimams, dramos būreliams rašyti pradėjau dar vaikystėje, kai buvo aiškūs tikslai ir auditorija, todėl nesijaučiau esanti jaunoji rašytoja. Dramaturgija man nėra rašymas į stalčių, nors yra teatro srities literatūros, skirtos tik skaitymui. Pripažinkim, kiek iš mūsų skaito dramos kūrinius, jeigu tai ne mūsų specialybė arba retas išpuoselėtas interesas?
Nežinau, kaip reikėtų vadinti poetinę kūrybą – tai atskiras, vardo dar neturintis žanras. „AVaspo“ tekstas nėra tiesiog eilėraštis, prie kurio reikėtų pagalvoti, kokį vaizdą parinkti, nes jis iškart kuriamas medijai, o ne tyliajam pasiskaitymui. Savęs poete jau daug metų nevadinu, tik kartais išgirstu iš kitų. Artimesnis tekstų prodiuserės ar generatorės įvardijimas.“.
Nuotrauka: Laura Vansevičienė
📖 Skaityti pokalbį su literatūrologe Neringa Butnoriūte ➡ apie buvimą žmogumi, idėjas ir kūrybinį principingumą.
Dramaturgu negimstama
2013 07 26 kultūros savaitraštis „7 meno dienos“
„Lietuvių dramaturgai nelinkę eksperimentuoti kalbinėmis formomis ar pjesės struktūra. Manau, kad tai lemia postsovietinis palikimas – įpratome kalbėti Ezopo kalba, metaforomis. Viena vertus, tuo esame išskirtini, antra vertus – apriboti. O tie kūrėjai, kurie drąsiau eksperimentuoja dramos forma, nėra įvertinti, į juos žiūrima labai atsargiai, jų pjesės nėra statomos jokiuose teatruose. Paradoksalu, ar ne? Sakome, kad ieškome naujų dramų, šiuolaikinės dramaturgijos, tačiau nesame jai pasiruošę. Visai neseniai supratau, kad teatras yra viena iš konservatyviausių meno formų“.
Nuotrauka: Inesa Brandon Monroe
📖 Skaityti pokalbį su žurnaliste Kristina Steiblyte ➡ apie teatrą, dramaturgiją ir konservatyvias pažiūras.
Gabrielė: „Sutinku, kad mano tekstai gali skambėti drastiškai, bet tai nėra sąmoningas noras šokiruoti“
2013 03 27 kultūros naujienų svetainė „Kulturpolis“
„Bet kuriuo atveju, man atrodo, kad didžiausios įtakos įvyksta paauglystėje, po to jau arba pats kažką įtakoji, arba keitiesi energijomis, žiniomis, patirtimi su sutiktais žmonėmis, vadinasi, vyksta tolygi cirkuliacija. Taip, kadaise buvo įdomus nihilistas Nyčė, radikali feministė Valerie Solanas, posmodernizmo filosofas J. Baudrillard’as, tapytoja Frida Kahlo, menininkė ir provokatorė Yoko Ono ir kt. Dabar jie tarsi pažįstamų galerija, nes kiekvienas jų pakabino po savo paveikslėlį tam tikruose mano gyvenimo laikotarpiuose“.
📖 Skaityti pokalbį su apžvalgininku Martynu Jurkevičiumi ➡ apie sielos turizmą, audiovizualinės poezijos grupę „AVaspo“ ir muziką.
Kultūrinių ir tembrinių terpių ekvilibristika su „AVaspo“
2013 03 21 kultūros ir muzikos naujienų svetainė „ore.lt“
„Šiuolaikinę popkultūrą suvokiu per pasikeitusius laiko ir erdvės ypatumus, tiksliau, jų išnykimą. Technologijos ir globalizacijos procesai ištrynė bet kokius laiko ar vietos apribojimus. Tu gali fiziškai, finansiškai neturėti jokios galimybės apsilankyti bienalėse, parodose, koncertuose ar panašiai įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, tačiau jaustis nė kiek neatsilikęs, sekdamas visas naujienas online. Tai, kaip ir visi reiškiniai, turi savo pranašumų ir trūkumų. Vienu metu gali „būti“ dešimtyje vietų“.
📖 Skaityti pokalbį ➡ apie eksperimentinę muziką, vandenį ir kraujuojantį okeaną.
Ar mūsų teatrui įdomi lietuvių dramaturgija?
2012 08 05 LRT radijo laida „Literatūros akiračiai“
„Pirmiausia turime sukurti dramaturgams palankią infrastruktūrą. Nežinau, kaip yra dabar, bet prieš 10 metų Suomijoje dramaturgas teatre dirbo kaip etatinis darbuotojas. Turiu minty ne literatūrinės dalies vedėją, bet žmogų, kuris rašo pjeses. Aišku, tada atsiranda kita problema, kad rašantysis neturi problemų, dingsta įkvėpimas rašyti. Žinoma, taip pat mums reikia studijų“.
🎧 Klausyti pokalbio su Gabriele Labanauskaite, režisieriumi Mariumi Ivaškevičiumi, humanitarinių mokslų daktare doc. Aušra Martišiūte ➡ apie šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją teatre.