ISTORIJA APIE NEMATOMUS ŽMONES
– Kaip pradėjome savo paskaitas, taip ir pabaigsime, – tariau, pasiūliusi studentams paskutinį susitikimą iš akademijos auditorijos perkelti prie Neries. Beveik prieš metus, dar rugsėjį, sėdėjome ant žolės, svajojome, ką ir kaip mokysimės, upė ramiai tekėjo pro šoną sava vaga. Kartais taip pro šoną prateka ir visas gyvenimas, tada galvojau.
Todėl ankstyvo birželio dieną, nors dangus buvo apsiblausęs, mes atkakliai žingsniavome upės krantine, apsiginklavę konspektais ir kompiuteriais, ieškodami patogesnės vietos baigiamajam dramaturgijos kurso egzaminui. Kurį laiką nieko nesutikome. Siauras vienišų pakeleivių pramintas takelis nebuvo populiarus, skirtas nebent slaptiems atsiskyrėlių parūkymams ir pamąstymams prie Neries. Tačiau staiga mes pamatėme artėjantį žmogų. Išlindo iš už Neries krantinės posūkio netikėtai, plastikiniu maišeliu čežindamas. Kilstelėjau akis, norėdama bent žvilgsniu pasisveikinti, ir greitai jas nuleidau. Vietoj nosies – sugniuždyta islandinė kerpena, įsodinta į veido vidurį. Gailėjausi neatlaikiusi netikėtumo egzamino, tačiau įsistebeilijusi ilgiau turbūt būčiau ne ką mažiau jį įskaudinusi.
– Laba diena, – pasisveikinau. Vyras linktelėjo ir dingo krūmų proskynoje.
Netrukus mūsų grupelė prisėdo ant pirmo pasitaikiusio rąsto. Studentai irgi pastebėjo šį vyrą, bet nebeturėjome laiko neplanuotoms diskusijoms. Gėtės „Faustas“ mojavo mums iš dangaus grėsminga, beveik pajuodavusia, debesų nosine.
– Lyk, kiek nori, mes tavęs nebijome! – šūktelėjo vienas vaikinas.
Tačiau dangui prapliupus lietumi, persigalvojo: Atsiprašau, aš tik pajuokavau! Teko palikti mūsų vaizdingą vietelę bei skubiu žingsniu irtis atgal upės šlaitu akademijos link. Užkilome į viršų, žvilgtelėjau darsyk į šį siaurą takelį palei Nerį ir dilgtelėjo širdį: taigi tas vyras ėjo palei upę todėl, kad bijojo išgąsdinti asfaltu vaikščiojančius žmones. Galbūt ir pats kitiems pasirodyti. Lyg vienišas vilkas jis keliavo pakrūmiais palei vandenį, slėpdamasis nuo miesto gyvenimo. Lyg būtų aukštesnysis ir žemesnysis miesto lygmenys, įprastoji ir požeminė miesto gatvės, prailginančios miesto vertikalės apatinę liniją iki kanalizacijos tunelių, slaptų koridorių, žemės gelmių. Ir lyg būtų kita vertikalės pusė: į viršų kylantys pastatai, dangoraižiai, dangaus kelius skrodžiantys lėktuvai. Mes dažniausiai naudojamės įprastuoju keliu. Įprastosiomis gyvenimo programomis, jas šiek tiek individualiai koreguodami pagal savo poreikius.
Kartais išdrįstame pasielgti kitaip, tačiau, vos tik dangus apsiniaukia, keičiame trajektorijas. Arba sakome, kad pajuokavome ties į mus atsigręžiančia provokacija. Galvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu būčiau tas žmogus be nosies. Kokiu keliu eičiau, ar turėčiau skėtį prastam orui ar prastoms aplinkybėms pasitaikius. Turbūt irgi tapčiau nematoma požeminio pasaulio gyventoja. Kartais iš ten ateičiau į jūsų, išlepusių miestiečių, sapnus.