HONEY, MOON!

 

„Apie tai, kaip kasdien žūdavo paštininkai prisilietę prie apnuodytų atvirukų, kuriuos vieni kitiems siuntė“

Patricia Lockwood, Motherland, Fatherland, Homosexuals

 


 

VEIKĖJAI
JI
NARATORĖ/IUS
CHORAS
MONSTRAS
ART PROFESSOR

 

I PABUDIMAS

NARATORĖ/IUS

Kartą gyveno
Žmogiškoji būtybė,
Kurią tėvai vadino: JI.
Tačiau Ji nebūtinai galvojo, kad Ji yra ji,
Nors taip ją vadino visas likęs pasaulis
Priklijuodamas prie jos kūno tapatybę lyg 
Pašto ženklą ant voko.
Jos sapnai buvo visas pašto pastatas.
Jos mintys buvo pilis išdaužytais langais. 
Jos burna buvo ežero dumblas ir šukės. 
Jos krūtinė buvo lekiančių žirgų griaustinis. 
Jos pirštai buvo viso pasaulio smalsumas.
Jos kūnas buvo suakmenėjęs marmuras 
Užmigusio skulptoriaus rankose.
Jos kojos – giliai žemėn įsodintas medis.  
Ji niekados neišėjo iš savo kambario.
Ir Ji žinojo: realybė niekados neatitiks jos jausmų.

Bet kartą Ji susapnavo sidabro celę. 
Ir Ji nušvito. 
Ji dainavo!
Ir juokėsi.
Ir lakstė po celę.
Jos rankos buvo laisvos.
Jos kojos buvo laisvos.
Jos burna buvo plačiai praverta.

Pabudusi ji Ji įvedė atminties paieškoje: „sidabro celė“.
Iš milijono vaizdų nei vienas  
Netiko jos susapnuotam.
Tada ji paklausė savo tėvų,
Kas gi jos sapnuose taip švietė, 
Bet jie nežinojo.
Tiesą sakant, jie jau seniai nieko nežinojo.
Ir tada… 
Ji pradėjo sapnuoti sidabro šviesą kiekvieną naktį.
 

CHORAS

Sidabro celė
Šviesa mintyse
Vieno mėnulio
Tūkstantis šviesmylių
 

JI

Toli
 

CHORAS

Pagaus tave
Auksą pavers žemėmis
Kalnus – dulkėmis.
Ko buvo per mažai,
Dabar bus per daug.
 

JI

Mano abejonės – 
Tamsos dejonės

Mano abejonės – 
Tamsos dejonės
 

CHORAS

Sidabro cele,
Tu atsistoji,

Sidabro cele,
Apsirengi tėvo rūbais

Sidabro cele,
Ir išeini iš kambario

Sidabro cele,
Ir išeini iš savęs

Sidabro cele,
Tu niekad neturėjai lėlių 

Sidabro cele,
Tu visad žaidei kareivėliais

Sidabro cele,
Traukiniais ir lėktuvais

Sidabro cele,
Karus ir žudymus,

Sidabro cele,
Draugystes ir atstumus, 

Sidabro cele,
Ir laiptus į mirtį

Sidabro cele,
Tu pastatei tokius aukštus

Sidabro cele,
Tokius aukštus laiptus,

Sidabro cele,
Taip nelengva pasiekti

Sidabro cele,
Laiptinės viršų
 

JI

Mama man pasakė
Išmok lipti į viršų

Sidabro, sidabro
Cele,

Bet kodėl ji man nepasakė,
Kur man lipti?
 

CHORAS

Tu išnirsi iš beorės erdvės
Be jokių kraštų
Nubrėžiančių,
Ką mylėti.
 

JI

Aš turiu degtukų dėžutę savo delne.
 

CHORAS

Prisėskime, mergaite su degtukais.
 

JI

Ne, ačiū, mylimieji.
Man metas eiti.
 

NARATORĖ/IUS

Ji padega namą ir išeina neatsisukusi.
 
 
SUSITIKIMAS SU MONSTRU

Every exit is an entrance to something new.

 

NARATORĖ/IUS

Bet kažką sugriaudamas 
Nebūtinai sukuri 
Kažką naujo.

Ji pasiklydo, 
Ieškodama išėjimo.
 

JI

Pirmiausiai man reikia surasti visus draugus
Juk aš turėčiau turėti draugų
Internete, pavyzdžiui, turiu 3000 draugų
(tiksliau, 2710)
Ir jie visi turi adresus virtualioje erdvėje.
Virtuali erdvė turi gatves su namų numeriais.
Tačiau vistiek negaliu jų aplankyti.
Galbūt draugų net nepažinčiau, 
Nes internete jie atrodo gražiai,
O galbūt realybėje jie – tikri monstrai?
 

NARATORĖ/IUS

Ji pasiekia megapolį.
Miestą apnuodytų atvirukų,
Kuriuose meluojama:

I love NY, I love London, I love Berlin,
I love Paris, I love Tokyo, I love Vilnius,
I love Saint Petersburg, I love to love something
I love you.

Taigi, ji pasiekia melagių megapolį ir…
Pamato monstrą, sėdintį ant suoliuko. 
Jis valgo milžinišką žmogaus ar kažkieno kito kulšį. 
Ji prieina arčiau.
 

MONSTRAS

Antradieniai yra geriausi.
 

JI

O, labas.
 

MONSTRAS

Žinau, dabar tai nesvarbu.
 

JI

Bon appetit.
 

MONSTRAS

Žinau, kad atrodau, kaip monstras,
Bet toks nesu, patikėk manimi.
 

JI

Žinoma.
Ne.
 

MONSTRAS

Ne.
Ne.
Ne.

Mano mama yra Raudonoji jūra
Raudonoji jūra, pilna kraujo.
Viskas aplink mane yra kraujas.
 

JI

Tik oras – balta rožė.
 

MONSTRAS

Taip, būtent.
 

JI

Ir?
 

MONSTRAS

Mano mama buvo Raudonoji jūra
Raudonoji jūra, pilna kraujo.
Viskas aplink mane buvo kraujas.
Aš buvau monstras.
Bet jau nebesu.
 

JI

Ar man reikia tai atsiminti?
 

MONSTRAS

Ten tu būsi kitokia.
Tarp dangoraižių,
Mieste, perpildytame poetų
Jie valgo popierių ir geria
Mūsų kraują.
 

JI

Poetai yra tikri monstrai.
Sakau, nes žinau.
Kartą aš mylėjau monstrą.
 

MONSTRAS

O taip, bet ne mane.
Ar ne?

Paimk alyvuogę.
 

JI

Aš jį vadinau Mirties Saldybe.
 

NARATORĖ/IUS

Ji pabučiavo monstrą.
Po vieną kartą į kiekvieną akį.
Ir rimtai nusišypsojo.
 

JI

Ar galėtumei kitąsyk pasitepti lūpas
Balzamu?
 

MONSTRAS

Aš stoviu ant savo raudono šešėlio.
Ar tu išnyksi?
 

JI

Taip, bet dar sugrįšiu.
 

MONSTRAS

Dantis už dantį? 
Pažadi?
 

JI

Galbūt.
O gal ir ne.

Sudie, mano praeitie.
 

MONSTRAS

Buvo ir tokia diena.
Tu man likai skolinga.
 

JI

Ne.
Niekas tavęs mokykloje nemėgo.
 

NARATORĖ/IUS

Ir ji išeina.
Ir paskutinis kraujo lašas
Nurieda nuo atminties drabužių.
 

MONSTRAS

 [Aš tave seksiu 
Kur tu beeitum
Man priklauso miestai,
Aš esu monstras
Tarp dviejų dykumų]
 


📖 Visą libretą galima perskaityti susisiekus su jo autore Gabriele Labanauskaite[email protected]