Nepriklausoma nuo sociumo statomų rėmų, atvira ir tolerantiška pasauliui, nemokanti pykti ir neabejinga visuomenės problemoms tiek kūryboje, tiek gyvenime – dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė. Ji nori, kad žmonės keistųsi, todėl kartu su Vidu Bareikiu repetuoja nepatogias temas atskleidžiantį spektaklį „Žalgirės“, kurio premjera – jau kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Ar įvardintum save pasaulio piliete? Ar esi nusistačiusi prieš kažkokius žmogaus įrėminimus, kad ir profesijos atžvilgiu?

Taip, aš ir esu pasaulio pilietė. Kažkada išvengiau profesinių apibrėžimų, nes daugiau veikiau tarpdisciplininiame lauke, kur sąveikavo skirtingos menų formos, o pastaraisiais metais vėl grįžau prie teksto ištakų, todėl tam tikri apibrėžimai neišvengiami. Tarkim, esu dramaturgė, dėstytoja.

Dramaturgija – labiau amatas ar talentas?

Manau, kad dramaturgija yra amatas, tačiau, kaip ir bet kuriai specialybei, reikia gebėjimų ir talento. Keista, kai klausiama, ar rašytojais gimstama, tačiau neįprasta klausti, ar gimstama chirurgais? Juk chirurgijai, kaip ir dramaturgijai, reikia žinių, amato išmanymo, kantrybės ir intuicijos.

Autoriams būtinas ir gebėjimas, ir tam tikras talentas, ir tam tikras bruožų ar savybių rinkinys, gyvenimiška patirtis, aplinkos stebėjimas. Bet rašymo formos, taisyklės, tradicijos, kaip tu pasirenki medžiagą išdėstyti – tai praktikos ir įgytų žinių dalykas. Juo labiau teatre, kur tu dirbi su komanda ir negali gaišti laiko neišmanėliškiems ieškojimams. Gali eksperimentuoti, išbandyti įvairiausias šiuolaikines formas, tačiau, kad laužytum dramaturgijos taisykles, turi jas pirmiausiai išmanyti.

Nuolat laužai tas taisykles?

Taip (juokiasi). Gal metams bėgant tampu atsargesnė, bet patinka eksperimentuoti.

Pabėgai nuo poezijos prie teatro?