REINKARNACIJA

– Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš? Nužudžiau?

Sepijos rūkas apgaubia atmintį, lyg žiūrėčiau į seną nuotrauką, kurios dauguma objektų jau išdilo. Bandau nuspėti trūkstamas detales. Vėlus vakaras. Miesto žiburiai. Dviračiai. Mes važiavome kažkur dviračiais. Grįžome. Taip, iš kažkur grįžome. Ir susiginčijome. Pusiau juokais. Pusiau rimtai. Nerimtai, atrodo, nerimtai. Kažkur galinėje atminties kertelėje girdžiu jos juoką. Lyg nuvažiuojantį traukinį, kuris staiga nutyla. Aš ją stumtelėjau. Nepiktai. Kaip kad dūkstant būna. Ir ji parvirto. Irgi, kaip kad būna. Dūkstant. Ar kitais kvailais atvejais. Iš tiesų labai kvaila šitaip mirti, pajuokavau ir nuėjau jai ištiesti rankos. Tačiau rankos ji jau nebeištiesė. Pašaukiau vardu. Papurčiau.

Ji negyva.

Negyva.

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau?

Pasiimu lagaminą. Per mažas. Tada susidedu mirusios draugės kūno dalis į kuprinę ir nešuosi su savimi. Einu į kažkokį vakarėlį. Esu tarp muzikos ir beveik pažįstamų veidų. Prietemoje sunku visus atpažinti.

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Kvaila, kvaila mirtis.

Kažkas šoka. Kažkas peša dūmą. Kažkas peša žolę. Kažkas slankioja pasieniais. Aš sėdžiu gatvėje prie namo, kuriame vyksta vakarėlis. Tarp kojų kuprinė. Prieina nepažįstamas vaikinas, prašo prisidegti. Jau buvau beatsiseganti kuprinę, bet susivokiau. Ne, neturiu ugnies, bandau pasakyti įtikinamai, nepakeldama akių. Jis prisėda šalia. Neturiu ugnies, pradedu rėkti ir persėdu nuo jo per kelis metrus, irgi šalikelėje.

Prie manęs prieina šuo, senbernaras. Baltas su juodomis dėmėmis. Aš jį pažįstu, tai – draugės šuo. Jis pasižiūri į mane liūdnu žvilgsniu ir paklausia, kodėl ją nužudžiau. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Jis šnekėjo žmonių kalba ir jeigu dar būtų pakėlęs savo balsą, man atrodė, visi išgirs, ką jis man sako. Nueinu link namo šono. Giliau yra sodas, jame tamsu, tik girdisi kelios burkuojančios porelės. Pritūpiu už marmurinės nykštuko skulptūros, skendinčios pavėsyje. Na ir beskonybė tas nykštukas, galvoju besišlapindama.

Šuo priartėja prie manęs. Jis tikrai neketina trauktis. Su visais tais savo klausimais. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Man nepavyks išsisukti. Jis uosto šlapimo balutę. Artėja prie manęs, bet jį nuvilioja vieno rūkančio vaikino švilptelėjimas. Atsipučiu. Kvaila mirtis, labai kvaila mirtis, kai pagalvoji. Norisi kaukti tiesiai į mėnulį. Nesąmonė, nors galėčiau. Gerai, kad namie groja garsi muzika. Vis tik vakarėlis. Vis tik – šeštadienis.

Pasigirsta policijos sirenos. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Mano galvoje sukasi klausimų mantra tarsi niekados nesustojantys riedėti ratukai. Pakylu nuo akmens. Bėgti ar pasiduoti? Tiesiog apeisiu namą ir maža ką, kai baigsiu savo ratą – nieko nebebus, nei policijos, nei triukšmo, nei mirčių, nei vakarėlio. Prisimenu kuprinėje vis dar tebesinešiojanti lavoną. Ilgai įkalčių ieškoti nereikėtų. Jeigu išmesčiau kuprinę? Greitai visi atpažintų.

Apeinu ratą aplink namą. Kodėl kvailai viskas gyvenime eina ratais? Sustoju priešais namą. Matau atvažiavusius policijos patrulius. Jų tik du. Iškvietimas dėl triukšmo. Įspėjimas duotas. Policija nuvažiuoja. Prisėdu ant asfalto. Atsidūstu. Įsivaizduoju save kalėjime, vilkinčią murziną, utėlėtą unformą. Ką veikčiau, ką daryčiau, kaip bandyčiau ištverti vienatvę ir visus apribojimus? Kodėl aš, už ką man? Gėda. Gėda prieš visus, kaip ta uniforma man netinka. Gerai, užteks juokauti, bus ir rimtesnių problemų.

Iš nuostabos net išsižioju. Dabar vaizdelis visiškai aiškus: draugė išeina iš namo, lydima per juosmenį apsikabinusio vaikino. Kiečiausio vaikino visame rajone. Vaikino, kurio profilį seku jau pusę metų. Jiedu eina kažkur kartu. Apsikabinę. Ji dar gyva? Kodėl ji dar gyva? Kaip ji gyva? Jie sėda ant dviračių. Ji kažką prisimena ir pašaukia šunį. Tačiau niekas neatsiliepia. Ji dar kartą pašaukia.

Aš atsistoju ant keturiu galūnių ir nulekiu link jų. Tikiuosi, manęs niekas neatpažins. Tikiuosi, manęs niekada niekas neatpažins.