Euridikės skalbimo milteliai

EURIDIKĖS SKALBIMO MILTELIAI

 

Ar čia tas baseinas, kuriame turėjome išmokti plaukti be rankų?
Ar čia tas vanduo, kuriame atsimerkus neišvysime nei medūzų,
Nei gorgonių, išsidraikiusiais savo plaukais tarsi vektoriai rodančių
Link amžinybės?

 

Ar čia tos plytelės ir tie garai,
Ar čia tas rūkas, lyg didžiajam arbatinukui užvirus?
Mes pereisim Hado koridorius neatsisukę,
Mes keliausim Hado baseino dugnu,
Tarsi sulą gerdami dejuojančių kraują.

 

Ar čia tas negailestingumas, kurio man linkėjai?
Tiksliau, kad niekas man jo nejaustų?
Ar čia tie aukščiausi krantai, kurių skardžiai neaugina turėklų
Neturintiems rankų?

 

Ar būtent šie šuoliai nuo devynaukščių tramplynų laikomi nemirtingais?
Ar šitiems šuoliams nebėra liftų, kurių durys atsidaro be skaičiaus?

 

Nemirtingoji, kiek kartų tu kilsi ir leisies, lyg muses išbaidydama mano norą tave uždusinti?

 

Kiekvienąkart apipilu vynu suknelę, o Euridike, ir nebeatsisuku.

 

Tu neišeisi iš Hado, iš jo neišplauna jokie skalbimo milteliai.
Jokia programa nebeišsuks
Tavęs iš šitą pasaulį valančio būgno.