tuščiomis naktimis
rakinėju korius
kur palaimos medus
limpa ant pirštų
tuščiomis naktimis
kūnas pražysta
delnais
sprogsta tiltai
tuščiomis naktimis
nėra mėnulio akių
tu keliauji kvapais
tamsiais vandenynais
tuščiomis naktimis
nėra manęs ar tavęs
tik daugybė kelių
po vynuogynus
Eilėraštį atlieka Gabrielė Labanauskaitė ir Friederike Kenneweg
Skirta Jonui Mekui atminti
kadaise parskridau iš
meksiko į niujorką
prisižiūrėjusi ryškių gyvenimų
deja
tik
fridos kahlo
ir
diego rivieros
muziejuose
niujorke gyvenau vieną
vasarą
kūriau
daug
draugų tada
neturėjau
tik vieną rašiklį ir pažįstamą
dailininką
lietuvių kilmės
grįžus iš ryškių pietiečių
namelių
megapolin
sulaukiu skambučio
iš dailininko
sako
šiandien einam pas meką
pasisėdėti
gal
einam kartu
supažindinsim
kas aš kas mekas
kas mekas
kas aš
tada mano
galvoje
prasisuko
mintis kad daug
tokių kaip aš jis
sutinka
o šiandien viena tokia po
kelionės vos
ant kojų
pastovinti
gal kitą
kartą
išlemenau
dabar abu
ir poetas
ir dailininkas
jau yra
mirę
o viskas būtų buvę
į temą
galvoju
tik ne
nuovargis ir ne
mirtis
kas jis
kas aš
kas jis
kas aš
kas jis
kas aš
kas jis
š
s
š
s
š
s
s
s
s
s
3
kas jis
kodėl aš
jis
kodėl
kas ta/s kas ji/s
šeši kvadratai