Kraujo broliai

KRAUJO BROLIAI

 

VEIKĖJAI

JUOZAS
JONAS
MARIJA
ADAS
NINA
ŽURNALISTĖ
SKAMBINANTYSIS
CHORAS

 

PROLOGAS

Aš netekau brolio
Po ledu jis palindo
Aš netekau brolio
Mažas jis taip mėgo
maudytis
Aš netekau brolio
Jis nemokėjo žvejoti
Aš netekau brolio
Bandžiau jį išmokyti
Pavirst žuvimi

 

JUOZAS. Norėčiau, kad manęs čia nebūtų.
JONAS. Tėvai abejojo, ar tuoktis. Pasimetę, jauni, neturtingi. Sėdėjo prie fontano ir svarstė, ką daryti.
JUOZAS. Idiotai.
JONAS. Mama buvo nėščia.
JUOZAS. Ir ką daryti? Dar vieną klaidą.
JONAS. Aš gimiau iš plaktos grietinėlės ir vyšnių. Mama jų suvalgydavo nesuskaičiuojamą kiekį.
JUOZAS. Draugėms buvo gėda sėdėti šalia. Stalas nuklotas tuščiais indeliais. Apsirijėlė.
JONAS. Ji buvo tokia apvalutė tada. Gražiausia nėščioji pasaulyje.
JUOZAS. Aš gimiau iš sugedusio žiebtuvėlio.
JONAS. Taip tėtis sakydavo.
JUOZAS. Tiesiog mamos nebeveikė, o pūtė ji kaip kaminas.
JONAS. „Tu mano pati gražiausia nėščioji“.
JUOZAS. Tėvas arčiausiai iš chebros sėdėjo šalia. Tai ir prideginėjo.
JONAS. Tėvai nepatyrė vargo – sunku buvo tik pradžioj, po to atsistojo ant kojų.
JUOZAS. Tėvas mušė motiną, išgėrinėjo. Kaimynai kviesdavo mentus.
JONAS. Nieko nebuvo.
JUOZAS. Motina viską neigdavo.
JONAS. Galima sakyti, jie puikiai sutarė.
JUOZAS. Tėvas iškrito persisvėręs per turėklus laiptinėje. Iš trečio aukšto.
JONAS. Aš turėjau laimingą vaikystę.
JUOZAS. Kalbama, kad močia jį stumtelėjo. Tada jau manęs laukėsi. Ar taip įmanoma? Tokia graži boba…
JONAS. Man nupirko triratį, kai buvau penkerių. Tegul mokosi sūnus vairuoti – taip manė tėvas.
JUOZAS. Kai mane dar krūtimi maitino, jau kitas vyras jos papus čiulpė.
JONAS. Tačiau netrukus jų keliai išsiskyrė. Bet man niekas nieko neaiškino.
JUOZAS. Tėvo laidotuvės buvo tylios ir trumpos.
JONAS. Mama…
JUOZAS. Nekenčiu šitos kurvos.

 

I

TV pokalbių laida. Adas atsakinėja.

LAIDŲ VEDĖJA Kas Jums yra nacionalizmas?
ADAS Man nacionalizmas visų pirma – pagarba savo tėvynei ir šaknims.
LAIDŲ VEDĖJA O kaip tada vertinate agresyvius nacionalistinių partijų palaikomus išpuolius? Juk tai daro įtaką ir paprastiems žmonėms.
ADAS Šiuo metu žmogus prarado bet kokia viltį, ką nors pakeisti. Jis įvarytas į kampą ir priverstas griebtis kraštutinių metodų, kad būtų išgirstas. Norvegijos pavyzdys tai tik patvirtina.
LAIDŲ VEDĖJA Bet ar toks žiaurumas pateisinamas?
ADAS Visų pirma turime atsakyti į klausimą, kodėl taip atsitiko, kas verčia žmones taip elgtis. Ar ne islamizacijos politika pastūmėjo tokiam išpuoliui? Tokiu atveju, visos aukos gula ant tos jūsų didelės tolerancijos sąžinės.
LAIDŲ VEDĖJA Ilgą laiką išpuolius prieš kitataučius buvo įprasta fiksuoti ne kaip nacionalistinius, o kaip paprastą chuliganizmą ir už tai bausdavo. Dabar tokie nusikaltimai tampa vis radikalesni, nes atsiranda užnugaris ir nebėra tokios griežtos baudžiamosios atsakomybės.
ADAS Netiesa.
LAIDŲ VEDĖJA Bet juk kiekvienais metais tokių nusikaltimų skaičius didėja. Pavyzdžiui, net 10–15 procentų kasmet.
ADAS Tai parodo, kad problema aktuali, mes turime įsiklausyti į tautos balsą. Ir iš viso..iš kur tokie skaičiai?
LAIDŲ VEDĖJA Iš informacinio centro, kiekvieną mėnesį vykdančio ksenofobinių išpuolių, susijusių su etniniu ir religiniu nepakantumu, monitoringą.
ADAS Įsivaizduoju aš tuos jūsų monitoringus…
LAIDŲ VEDĖJA Preliminariais duomenis, per pirmąsias Lietuvoje eitynes už homoseksualių žmonių teises dėl nacionalistų išpuolių nukentėjo mažiausiai 25 žmonės.
ADAS O kodėl ne 50? Suprantate, istoriškai mūsų tauta dažnai buvo engiama kitataučių, visokio plauko iškrypėlių. Ar galime smerkti tokį žmonių požiūrį? Pasikartosiu, mes turimi įsiklausyti į tautos balsą.
LAIDŲ VEDĖJA Valdžia suteikia savo retorikai nacionalistinį atspalvį, kad gautų dar daugiau rinkėjų balsų.
ADAS Oi, jau čia demagogija prasideda.
LAIDŲ VEDĖJA Taip yra manipuliuojama žmonėmis, nepaisant jokių – nei homoseksualių, nei heteroseksualių žmonių teisių.
ADAS Tai mumis visais manipuliuoja. Per amžių amžius gviešėsi mūsų žemių ir mūsų kalbos. Kas tik netingėjo – žydai, rusai, lenkai. Tai mes, mes aukos, ne jie. Suprantate?
LAIDŲ VEDĖJA Bet dabartinėse teritorijose mes gyvename ne ilgiau kaip…
ADAS Užtat Vytauto žirgas gėrė iš Juodosios jūros, mes buvom didingi!
LAIDŲ VEDĖJA Sulaukėme žiūrovo skambučio. Taip, prašom, prisistatykite…
SKAMBINANTYSIS Arkliai sūraus jūros vandens negeria!
ADAS Čia metafora, taip sakant, metafora!
SKAMBINANTYSIS Kokia dar metafora? Grynas blefas debilams. Tu tūpa nacionalistine kiaule, nelaikyk mūsų dur

Skambinantysis išjungiamas.

LAIDŲ VEDĖJA Jei daugiau skambučių nebus, tęsiame mūsų pokalbį. Jei tokia teisė kaip, pavyzdžiui, „Lietuva lietuviams!“ pripažįstama tik tam tikroms „išrinktosioms“ tautoms, tai jau visai ne nacionalizmas, o elementarus šovinizmas ir imperializmas, kadangi taip…
ADAS (pertraukdamas) Ką jūs šnekate, čia ne Rusija! Lietuviai maža tauta. Reikia didžiuotis, kad būtent mes vieninteliai iš baltų senovėje buvome sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII–XV a. siekė net Juodąją jūrą.
LAIDŲ VEDĖJA Istorijos atžvilgiu, tai nėra didelis laiko tarpas.
ADAS Ar bus protingų klausimų ar komentarų?
LAIDŲ VEDĖJA Be to, juk patys lietuviai nepuoselėjo savo kalbos: su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, su Rytų Europa – senąja kanceliarine slavų kalba. O kur dar kiti niuansai? Net ir dabar vis neapsisprendžiame, kur – į Rytus ar Vakarus žiūrėti.
ADAS Kokias čia nesąmones šnekate? Gėda klausytis.
LAIDŲ VEDĖJA Mes patys save parduodame. O kiek lietuvių yra emigravę? Kokioj Anglijoj jie juk tokie patys gasterbaiteriai, kaip ir čia kinai.
ADAS (išsisegdamas mikrofoną) Eikit šikt.
LAIDŲ VEDĖJA Palaukite, kur jūs einate? Prisiimkite nors dalį atsakomybės už savo kalbas!
ADAS Rinkėjai manimi tiki. O tokioms nesąmonėms aš neturiu laiko!

Adas išeina.

 

II

Juozas kalba prieš kamerą. Dažnos pauzės.

JUOZAS Kiek valandų? O man atrodo, kad savaitė praėjo. Čia supistai lėtai slenka laikas. Taip, taip, prisimenu, ką susitarėme. Jokių keiksmų. Kam mes vis susitinkam? Man šlykštu kapstytis po savo jausmus kaip kokį šiukšlyną. Be to, aš jau aiškinau, viską šimtą kartų aiškinau. Manote, kad esu toks naivus – paseksiu jums pasakėlę ir patikėsiu, kad paleisit? Be to, iš kur man žinoti, kokios istorijos jums reikia?

 

III

NINA (siūlydama kažkokius miltelius) Nori dar?
MARIJA Ko?
NINA Maška, neapsimetinėk agraška. Tave jau kalbasina?
MARIJA Nina, nevadink manęs Maška, man nepatinka.
NINA Kad kvailas vardas Marija.
MARIJA Labai gražus vardas.
NINA Kai pirmą kartą išgirdau, toks žvengas suėmė…
MARIJA Ir kas čia jau taip juokingo?
NINA Akys plačios, kaip zuikio. Ateinu į vaistinę, stovi kažkokia mergaitė, o vaistininkė bando išsiaiškinti, ko prašei: „Marlės? Kokios marlės?“. Mane pamačiusi taip išsigandai, kad nebepralemenai nei žodžio.
MARIJA Ne, tiesiog užsižiūrėjau į tavo kostiumėlį. Jis buvo toks elegantiškas…
NINA Nu, bet vaistininkė irgi pavarė: „Koks tavo vardas?“, klausia. O tu taip rimtai atsakai „Marija“.
MARIJA „Šventoji mergele“, pasilenkė ji manęs link, „tau prasidėjo mėnesinės“.
NINA Akivaizdu. Tavo suknelė buvo pražydusi kraujo dėme.
MARIJA Nebuvo, tau pasirodė.
NINA Kai gyveni tik su bobute, sunku suvokti, kiek per penkiasdešimt metų daug kas pasikeitė.
MARIJA Ir per metus daug kas keičiasi.
NINA Buvai toks vaikas…
MARIJA Žiauriai užsinorėjau šokoladinių saldainių.
NINA Oi, Maška, Maška… Gerai, kai yra, kas tau jų nuperka.
MARIJA Ir gerai, kai šokoladinė – šalia vaistinės.

Abi juokiasi.

 

IV

JUOZAS Duok man vandens. Anksčiau būdavo padėta stiklinė per kiekvieną mūsų pokalbį. Tu užsirašinėji, aš geriu vandenį. Informacijos kaip tu nefiksuoju ir niekam nestukalinu. Gerai, gerai, baigiu. Tai koks šiandien klausimas? O… Kaip aš įsivaizduoju herojus?

Kad taptum herojumi, reikia kažką ochujieno nuveikti, ar ne? Ir turėti chebrą, kuri paskui tave sektų. Tikėtų, taip sakant. Bet žinai, gali gimti vedliu, o gali juo tapti. Manai, lengva turėti už save vyresnį brolį ir likti susliku visą gyvenimą? „O Jonas tai geriau už tave išlaikė matematikos egzaminą. O Jonas tai anksčiau už tave išmoko bezdėti…“. Eina nafik. Dėjau aš ant to Jono pirmumo. Bet šiaip mes jėgovai sutariam. Nu, pridengdavo mane. Ir pirmą cizą irgi Jonas suveikė, nors pats nerūkė. Paprašė draugelio. Tik va, chebros mūsų būdavo skirtingos. Supranti, skirtingos. Penkių metų skirtumas vis tik. Aš noriu į tualetą. Galima?

 

V

KAJUS Kokios spalvos Tavo akys?
JONAS Žydros.
KAJUS Jos atrodo tamsesnės.
JONAS Čia dėl kompo.
KAJUS Kaip tai?
JONAS Sakau, taip yra dėl apšvietimo.
KAJUS. Ok… Kiek tau metų?
JONAS Juk parašyta.
KAJUS Dvidešimt devyneri?
JONAS (pauzė) Beveik.
KAJUS Beveik?
JONAS Šiek tiek mažiau.
KAJUS Tikiuosi, tu pilnametis?
JONAS Hmm, dar pagalvosiu…
KAJUS Rimtai – kiek tau metų?
JONAS O kiek tau?
KAJUS Dabar mano eilė klausti.
JONAS (po pauzės) Dvidešimt penki.
KAJUS Nemeluoji?
JONAS Tai trečias klausimas? Ne, nemeluoju.
KAJUS Gerai, koks tavo vardas?
JONAS Tai jau ketvirtas klausimas.
KAJUS Čia parašyta…
JONAS Pamiršk, kas parašyta.
KAJUS Kad tavo duomenys 32/178/80.
JONAS Metai, ūgis, svoris. Tradiciškai. O šiaip forumuose niekas savo tikrais vardais neprisistatinėja.
KAJUS Aš prisistačiau.
JONAS Eik jau, rimtai? Tu Kajus?
KAJUS Yep, aš Kajus.
JONAS Gerai. Tada aš – Jonas.
KAJUS Malonu susipažinti.
JONAS Man – irgi.

 

VI

CHORAS
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką
O ką jis padarė?
Lipo kopėčiom.
O ką jis padarė?
Ir nukrito netyčiom.
O ką jis padarė?
Jis – nieko. Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką,
Viens, du, trys!
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą gėjuką.

O ką jis padarė?
Jis gyvena mano name.
O ką jis padarė?
Dar nieko, bet negi lauksi, kol padarys?
O ką jis padarė?
Dar – nieko. Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą gėjuką,
Viens, du, trys!
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit čigoniuką.

O ką jis padarė?
Jis gyvena lūšnyne.
O ką jis padarė?
Veisia narkotikų gyvatyną.
Ar turi įrodymų?
Visi laikraščiai rašo.
Kaip sprendžiam bėdą?
Nežinau, nenoriu galvoti,
Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit čigoniuką,
Viens, du, trys!

O jei tai būtų nėščia – žydė, lesbietė, čigonė
Arba visos trys viename?
Man nusispjauti – ji jau lavonė.
Viens du trys.

 


📖 Visą scenarijų galima perskaityti susisiekus su jo autore Gabriele Labanauskaitegal@galdrama.lt

Konsultacijos

INDIVIDUALIOS KONSULTACIJOS

 

„Išmokau rašyti traukiniuose, viešbučiuose ir laukimo salėse. Ant atlenkiamų staliukų lėktuvuose. Užsirašinėju per pietus po stalu arba tualete. Rašau muziejuose ant laiptų, kavinėse, automobilyje sustojusi šalikelėje. Rašausi popieriaus skiautėse, užrašų knygelėse, atvirukuose, ant delno odoso, ant servetėlių, knygų paraštėse.“
Olga Tokarczuk, Bėgūnai

 

Konsultacijos yra skirtos individualiam mokymuisi patogiu metu, sudarius studijų planą, atitinkantį žmogaus poreikius. Individualios konsultacijos orientuotos į skirtingo profilio rašančiuosius. Vieni iš buvusių mokinių domėjosi kūrybinio rašymo pradmenimis ir norėjo įgyti rašymo įgūdžių, kiti – siekė gilinti turimas žinias atskirai nuo grupės.
 
Photography: Shelby Miller
 
Dažnai dėl konsultacijų kreipiasi ir didesnės ar mažesnės apimties tekstus (apsakymus, noveles, romanus ir pan.) sukūrę žmonės, susitikimų metu siekiantys asmeniškai aptarti, išnagrinėti, studijuoti ir (jeigu reikia) patobulinti parašytą kūrinį, pasitelkus teorines bei praktines literatūros žinias.

Konsultacijos trukmė – 1 valanda.
 

ATSILIEPIMAI

„Pamenu, į pirmąją Gabrielės konsultaciją atsinešiau tekstą, kuris, maniau, yra galutinis. Jaučiau, kad kai kurioms mintims trūksta aiškumo. Labiausiai to ir tikėjausi, kad Gabrielė padės suredaguoti tekstą taip, kad kuo lengviau tarp eilučių persiskaitytų pagrindinė mintis. Jos vedamų kursu metu tekstą užlankstydavau taip, kad skaitančiajam tapdavo klampu. Gabrielė patardavo, kurias vietas atlankstyti, kad tekstas taptų rišlesnis, aiškesnis. Taigi, iš pirmosios konsultacijos išėjau kone frustracijoje.

Gabrielė patarė, tik patarė, pamėginti iš dviejų kūrinių padaryti vieną, nes skirtingos linijos atsineštame tekste, pasak jos, puikiai veiks kaip atskiri kūriniai. Man taip, toli gražu, neatrodė. Atvirkščiai – atrodė, kad išskyrus tas dvi pasakojimo linijas į atskirus kūrinius, jos neteks prasmės, neliks jokio antrojo dugno arba liks tik paviršius. Kol neprisėdau rašyti. Po poros mėnesių, toliau lankantis individualiose konsultacijose, turėjau du kūrinius – publikuoti paruoštas kelių puslapių noveles.“
Dovilė Raustytė, tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ komunikacijos vadovė, rašytoja


„Gabrielės konsultacijose vyrauja subtili pusiausvyra tarp jautraus, empatiško, besąlyginio palaikymo, ir profesionalaus, atidaus, detalaus reiklumo. Tai – aukščiausias Mokytojo talentas! Į mokymosi procesą Gabrielė įtraukia žaidimą. Kartais net nepajuntu, kaip, vaikiškai džiaugsmingai ir azartiškai įsitraukusi, sukuriu įtaigius ir gilius tekstus. Tai įkvepia spontaniškai, tarsi netyčia kurti ir mėgautis procesu bei didžiuotis rezultatu. Gabrielė taip pat užduoda namų darbų. Ir dažniausiai man jų nepavyksta atlikti namuose. Atėjus į kitą konsultaciją, ji švelniai priverčia tą neparašytą tekstą sukurti čia ir dabar, o tuo metu ji skaito mano atsiųstus tekstinius bandymus. Tai įgalina ir suteikia neblėstančios vilties – man sekasi rašyti ir parašyti!“
Rosita Pipirienė, psichoterapeutė



Dėl konsultacijų galima kreiptis el. pašturegistracija@galdrama.lt

Istorija apie nematomus žmones

ISTORIJA APIE NEMATOMUS ŽMONES

 

Kaip pradėjome savo paskaitas, taip ir pabaigsime, – tariau, pasiūliusi studentams paskutinį susitikimą iš akademijos auditorijos perkelti prie Neries. Beveik prieš metus, dar rugsėjį, sėdėjome ant žolės, svajojome, ką ir kaip mokysimės, upė ramiai tekėjo pro šoną sava vaga. Kartais taip pro šoną prateka ir visas gyvenimas, tada galvojau.

 

Todėl ankstyvo birželio dieną, nors dangus buvo apsiblausęs, mes atkakliai žingsniavome upės krantine, apsiginklavę konspektais ir kompiuteriais, ieškodami patogesnės vietos baigiamajam dramaturgijos kurso egzaminui. Kurį laiką nieko nesutikome. Siauras vienišų pakeleivių pramintas takelis nebuvo populiarus, skirtas nebent slaptiems atsiskyrėlių parūkymams ir pamąstymams prie Neries. Tačiau staiga mes pamatėme artėjantį žmogų. Išlindo iš už Neries krantinės posūkio netikėtai, plastikiniu maišeliu čežindamas. Kilstelėjau akis, norėdama bent žvilgsniu pasisveikinti, ir greitai jas nuleidau. Vietoj nosies – sugniuždyta islandinė kerpena, įsodinta į veido vidurį. Gailėjausi neatlaikiusi netikėtumo egzamino, tačiau įsistebeilijusi ilgiau turbūt būčiau ne ką mažiau jį įskaudinusi.

 

– Laba diena, – pasisveikinau. Vyras linktelėjo ir dingo krūmų proskynoje.

 

Netrukus mūsų grupelė prisėdo ant pirmo pasitaikiusio rąsto. Studentai irgi pastebėjo šį vyrą, bet nebeturėjome laiko neplanuotoms diskusijoms. Gėtės „Faustas“ mojavo mums iš dangaus grėsminga, beveik pajuodavusia, debesų nosine.

 

– Lyk, kiek nori, mes tavęs nebijome! – šūktelėjo vienas vaikinas.

 

Tačiau dangui prapliupus lietumi, persigalvojo: Atsiprašau, aš tik pajuokavau! Teko palikti mūsų vaizdingą vietelę bei skubiu žingsniu irtis atgal upės šlaitu akademijos link. Užkilome į viršų, žvilgtelėjau darsyk į šį siaurą takelį palei Nerį ir dilgtelėjo širdį: taigi tas vyras ėjo palei upę todėl, kad bijojo išgąsdinti asfaltu vaikščiojančius žmones. Galbūt ir pats kitiems pasirodyti. Lyg vienišas vilkas jis keliavo pakrūmiais palei vandenį, slėpdamasis nuo miesto gyvenimo. Lyg būtų aukštesnysis ir žemesnysis miesto lygmenys, įprastoji ir požeminė miesto gatvės, prailginančios miesto vertikalės apatinę liniją iki kanalizacijos tunelių, slaptų koridorių, žemės gelmių. Ir lyg būtų kita vertikalės pusė: į viršų kylantys pastatai, dangoraižiai, dangaus kelius skrodžiantys lėktuvai. Mes dažniausiai naudojamės įprastuoju keliu. Įprastosiomis gyvenimo programomis, jas šiek tiek individualiai koreguodami pagal savo poreikius. 

 

Kartais išdrįstame pasielgti kitaip, tačiau, vos tik dangus apsiniaukia, keičiame trajektorijas. Arba sakome, kad pajuokavome ties į mus atsigręžiančia provokacija. Galvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu būčiau tas žmogus be nosies. Kokiu keliu eičiau, ar turėčiau skėtį prastam orui ar prastoms aplinkybėms pasitaikius. Turbūt irgi tapčiau nematoma požeminio pasaulio gyventoja. Kartais iš ten ateičiau į jūsų, išlepusių miestiečių, sapnus.

 

Tuštumos kilpos

TUŠTUMOS KILPOS

 

Vos tik užtrenkiu savo sielos duris
Ir išmetu raktus į išsekusį šulinį
Tu pradedi klibinti durų rankeną
Tada žiūri pro durų akutę
Į mano kambarių vidų iš kitos pusės

Tu viską matai

 

Uždengtą stalą, ant kurio garuodavo
Fantazijų pietūs
Uždengtą sofą, ant kurios diskutuodavom
Parietę po savimi kojas
Uždengtus langus
Nuo smalsių praeivių akių ir pašto balandžių
Dulkėtus koridorius neliestus niekieno kojos

 

Tu matai vonioje varvantį kraną
Jis galėtų išvesti iš proto ne vieną užstrigusį
Geidulio putose

Tu viską matai, bet nori dar labiau įsitikinti

 

Nori būti užvaldyta šios tuštumos

 

Tyliai spusteli rankeną ir durys atsiveria.
Be raktų, be laužtuvų, be pastangų ypatingų.
Skaičiuoti tiksinčius mėnesius išmokta vidinėje pusėje.

Per lengvas šis mūšis, kuriame jau seniai buvai nugalėtas.

 

Tu tyliai įkiši galvą, apsidairai. Žengi tris žingsnius link svetainės.
Stabteli. Ūkteli. Ar yra kas namie?

 

Aišku, yra.
Uždengtas mano lavonas.

 

Paklausai dar tvinksinčios mano širdies, spusteli pulsą.
Ir uždengi balta paklode.

Šulinio veidrodį įskelia krintantys raktai.
 



TUŠTUMOS KILPOS susiliejo su kinematografija ir įgavo vizualinio eilėraščio formą. Operatorius Adomas Jablonskis jį padėjo parversti trumpametražiu vaidybiniu filmu, kurio premjera įvyko 2015 m. Filmo kūrėjai sako, jog tai – metafora, simbolizuojanti užmirštus pasąmonės kambarius, į kuriuos kiekvienas žmogus užsuka savo prisiminimuose ar sapnuose. Kartais į šias slapčiausias teritorijas nepavyksta patekti su jokiais raktais, kartais – durys atsidaro savaime.
📺 Filmo anonsas ⬇
 

Autoriai: Gabrielė Labanauskaitė, Adomas Jablonskis

 
❓ Sužinoti daugiau apie Gabrielės Labanauskaitės debiutą kine ➡ Režisierė Gabrielė Labanauskaitė: „Kino srityje pastebiu daugiau perfekcionistų“

Prie finišo linijos

PRIE FINIŠO LINIJOS

 

Prie finišo linijos stovi
Dramblys, begemotas ir hiena.

 

Prie finišo linijos stovi
Gulbė, drakonas ir liūtas.

 

Prie finišo linijos stovi
Maža mergaitė, hipopotamas ir lapė.

 

Prie finišo linijos stovi
Upėtakiai, žuvys skraiduolės ir krabai.

 

Prie finišo linijos stovi
Apelsinų giraitė ir mėlynasis narcizas.

 

Prie finišo linijos stovi
Kusama, Ray ir Magritas.

 

Prie finišo linijos stovi
Paspirtukas ir neužsivedęs mopedas.

(galima būtų pridėti Dar įklimpusį BMW, bet kitą kartą).

 

Prie finišo linijos stovime mes –
Princai, princesės ir kardinolai.

 

Ir niekas, niekas nedrįsta
jos peržengti.

Euridikės skalbimo milteliai

EURIDIKĖS SKALBIMO MILTELIAI

 

Ar čia tas baseinas, kuriame turėjome išmokti plaukti be rankų?
Ar čia tas vanduo, kuriame atsimerkus neišvysime nei medūzų,
Nei gorgonių, išsidraikiusiais savo plaukais tarsi vektoriai rodančių
Link amžinybės?

 

Ar čia tos plytelės ir tie garai,
Ar čia tas rūkas, lyg didžiajam arbatinukui užvirus?
Mes pereisim Hado koridorius neatsisukę,
Mes keliausim Hado baseino dugnu,
Tarsi sulą gerdami dejuojančių kraują.

 

Ar čia tas negailestingumas, kurio man linkėjai?
Tiksliau, kad niekas man jo nejaustų?
Ar čia tie aukščiausi krantai, kurių skardžiai neaugina turėklų
Neturintiems rankų?

 

Ar būtent šie šuoliai nuo devynaukščių tramplynų laikomi nemirtingais?
Ar šitiems šuoliams nebėra liftų, kurių durys atsidaro be skaičiaus?

 

Nemirtingoji, kiek kartų tu kilsi ir leisies, lyg muses išbaidydama mano norą tave uždusinti?

 

Kiekvienąkart apipilu vynu suknelę, o Euridike, ir nebeatsisuku.

 

Tu neišeisi iš Hado, iš jo neišplauna jokie skalbimo milteliai.
Jokia programa nebeišsuks
Tavęs iš šitą pasaulį valančio būgno.

Tuščiomis naktimis

TUŠČIOMIS NAKTIMIS

 

tuščiomis naktimis
rakinėju korius
kur palaimos medus
limpa ant pirštų

 

tuščiomis naktimis
kūnas pražysta
delnais
sprogsta tiltai

 

tuščiomis naktimis
nėra mėnulio akių
tu keliauji kvapais
tamsiais vandenynais

 

tuščiomis naktimis
nėra manęs ar tavęs
tik daugybė kelių
po vynuogynus
 


Eilėraštį atlieka Gabrielė Labanauskaitė ir Friederike Kenneweg

m2

m2

 

Skirta Jonui Mekui atminti

1

kadaise parskridau iš

meksiko į niujorką

prisižiūrėjusi ryškių gyvenimų

deja

tik

fridos kahlo

ir

diego rivieros

muziejuose

niujorke gyvenau vieną

vasarą

kūriau

daug

draugų tada

neturėjau

tik vieną rašiklį ir pažįstamą

dailininką

lietuvių kilmės

grįžus iš ryškių pietiečių

namelių

megapolin

sulaukiu skambučio

iš dailininko

sako

šiandien einam pas meką

pasisėdėti

gal

einam kartu

supažindinsim

kas aš kas mekas

kas mekas

kas aš

tada mano

galvoje

prasisuko

mintis kad daug

tokių kaip aš jis

sutinka

o šiandien viena tokia po

kelionės vos

ant kojų

pastovinti

gal kitą

kartą

išlemenau

dabar abu

ir poetas

ir dailininkas

jau yra

mirę

o viskas būtų buvę

į temą

galvoju

tik ne

nuovargis ir ne

mirtis

 

2

kas jis

kas aš

kas jis

kas aš

kas jis

kas aš

kas jis

š

s

š

s

š

s

s

s

s

s

 

3

 

4

kas jis

kodėl aš

jis

kodėl

 

5

kas ta/s kas ji/s

 

6

šeši kvadratai

 

7