Kraujo broliai

KRAUJO BROLIAI

 

VEIKĖJAI

JUOZAS
JONAS
MARIJA
ADAS
NINA
ŽURNALISTĖ
SKAMBINANTYSIS
CHORAS

 

PROLOGAS

Aš netekau brolio
Po ledu jis palindo
Aš netekau brolio
Mažas jis taip mėgo
maudytis
Aš netekau brolio
Jis nemokėjo žvejoti
Aš netekau brolio
Bandžiau jį išmokyti
Pavirst žuvimi

 

JUOZAS. Norėčiau, kad manęs čia nebūtų.
JONAS. Tėvai abejojo, ar tuoktis. Pasimetę, jauni, neturtingi. Sėdėjo prie fontano ir svarstė, ką daryti.
JUOZAS. Idiotai.
JONAS. Mama buvo nėščia.
JUOZAS. Ir ką daryti? Dar vieną klaidą.
JONAS. Aš gimiau iš plaktos grietinėlės ir vyšnių. Mama jų suvalgydavo nesuskaičiuojamą kiekį.
JUOZAS. Draugėms buvo gėda sėdėti šalia. Stalas nuklotas tuščiais indeliais. Apsirijėlė.
JONAS. Ji buvo tokia apvalutė tada. Gražiausia nėščioji pasaulyje.
JUOZAS. Aš gimiau iš sugedusio žiebtuvėlio.
JONAS. Taip tėtis sakydavo.
JUOZAS. Tiesiog mamos nebeveikė, o pūtė ji kaip kaminas.
JONAS. „Tu mano pati gražiausia nėščioji“.
JUOZAS. Tėvas arčiausiai iš chebros sėdėjo šalia. Tai ir prideginėjo.
JONAS. Tėvai nepatyrė vargo – sunku buvo tik pradžioj, po to atsistojo ant kojų.
JUOZAS. Tėvas mušė motiną, išgėrinėjo. Kaimynai kviesdavo mentus.
JONAS. Nieko nebuvo.
JUOZAS. Motina viską neigdavo.
JONAS. Galima sakyti, jie puikiai sutarė.
JUOZAS. Tėvas iškrito persisvėręs per turėklus laiptinėje. Iš trečio aukšto.
JONAS. Aš turėjau laimingą vaikystę.
JUOZAS. Kalbama, kad močia jį stumtelėjo. Tada jau manęs laukėsi. Ar taip įmanoma? Tokia graži boba…
JONAS. Man nupirko triratį, kai buvau penkerių. Tegul mokosi sūnus vairuoti – taip manė tėvas.
JUOZAS. Kai mane dar krūtimi maitino, jau kitas vyras jos papus čiulpė.
JONAS. Tačiau netrukus jų keliai išsiskyrė. Bet man niekas nieko neaiškino.
JUOZAS. Tėvo laidotuvės buvo tylios ir trumpos.
JONAS. Mama…
JUOZAS. Nekenčiu šitos kurvos.

 

I

TV pokalbių laida. Adas atsakinėja.

LAIDŲ VEDĖJA Kas Jums yra nacionalizmas?
ADAS Man nacionalizmas visų pirma – pagarba savo tėvynei ir šaknims.
LAIDŲ VEDĖJA O kaip tada vertinate agresyvius nacionalistinių partijų palaikomus išpuolius? Juk tai daro įtaką ir paprastiems žmonėms.
ADAS Šiuo metu žmogus prarado bet kokia viltį, ką nors pakeisti. Jis įvarytas į kampą ir priverstas griebtis kraštutinių metodų, kad būtų išgirstas. Norvegijos pavyzdys tai tik patvirtina.
LAIDŲ VEDĖJA Bet ar toks žiaurumas pateisinamas?
ADAS Visų pirma turime atsakyti į klausimą, kodėl taip atsitiko, kas verčia žmones taip elgtis. Ar ne islamizacijos politika pastūmėjo tokiam išpuoliui? Tokiu atveju, visos aukos gula ant tos jūsų didelės tolerancijos sąžinės.
LAIDŲ VEDĖJA Ilgą laiką išpuolius prieš kitataučius buvo įprasta fiksuoti ne kaip nacionalistinius, o kaip paprastą chuliganizmą ir už tai bausdavo. Dabar tokie nusikaltimai tampa vis radikalesni, nes atsiranda užnugaris ir nebėra tokios griežtos baudžiamosios atsakomybės.
ADAS Netiesa.
LAIDŲ VEDĖJA Bet juk kiekvienais metais tokių nusikaltimų skaičius didėja. Pavyzdžiui, net 10–15 procentų kasmet.
ADAS Tai parodo, kad problema aktuali, mes turime įsiklausyti į tautos balsą. Ir iš viso..iš kur tokie skaičiai?
LAIDŲ VEDĖJA Iš informacinio centro, kiekvieną mėnesį vykdančio ksenofobinių išpuolių, susijusių su etniniu ir religiniu nepakantumu, monitoringą.
ADAS Įsivaizduoju aš tuos jūsų monitoringus…
LAIDŲ VEDĖJA Preliminariais duomenis, per pirmąsias Lietuvoje eitynes už homoseksualių žmonių teises dėl nacionalistų išpuolių nukentėjo mažiausiai 25 žmonės.
ADAS O kodėl ne 50? Suprantate, istoriškai mūsų tauta dažnai buvo engiama kitataučių, visokio plauko iškrypėlių. Ar galime smerkti tokį žmonių požiūrį? Pasikartosiu, mes turimi įsiklausyti į tautos balsą.
LAIDŲ VEDĖJA Valdžia suteikia savo retorikai nacionalistinį atspalvį, kad gautų dar daugiau rinkėjų balsų.
ADAS Oi, jau čia demagogija prasideda.
LAIDŲ VEDĖJA Taip yra manipuliuojama žmonėmis, nepaisant jokių – nei homoseksualių, nei heteroseksualių žmonių teisių.
ADAS Tai mumis visais manipuliuoja. Per amžių amžius gviešėsi mūsų žemių ir mūsų kalbos. Kas tik netingėjo – žydai, rusai, lenkai. Tai mes, mes aukos, ne jie. Suprantate?
LAIDŲ VEDĖJA Bet dabartinėse teritorijose mes gyvename ne ilgiau kaip…
ADAS Užtat Vytauto žirgas gėrė iš Juodosios jūros, mes buvom didingi!
LAIDŲ VEDĖJA Sulaukėme žiūrovo skambučio. Taip, prašom, prisistatykite…
SKAMBINANTYSIS Arkliai sūraus jūros vandens negeria!
ADAS Čia metafora, taip sakant, metafora!
SKAMBINANTYSIS Kokia dar metafora? Grynas blefas debilams. Tu tūpa nacionalistine kiaule, nelaikyk mūsų dur

Skambinantysis išjungiamas.

LAIDŲ VEDĖJA Jei daugiau skambučių nebus, tęsiame mūsų pokalbį. Jei tokia teisė kaip, pavyzdžiui, „Lietuva lietuviams!“ pripažįstama tik tam tikroms „išrinktosioms“ tautoms, tai jau visai ne nacionalizmas, o elementarus šovinizmas ir imperializmas, kadangi taip…
ADAS (pertraukdamas) Ką jūs šnekate, čia ne Rusija! Lietuviai maža tauta. Reikia didžiuotis, kad būtent mes vieninteliai iš baltų senovėje buvome sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII–XV a. siekė net Juodąją jūrą.
LAIDŲ VEDĖJA Istorijos atžvilgiu, tai nėra didelis laiko tarpas.
ADAS Ar bus protingų klausimų ar komentarų?
LAIDŲ VEDĖJA Be to, juk patys lietuviai nepuoselėjo savo kalbos: su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, su Rytų Europa – senąja kanceliarine slavų kalba. O kur dar kiti niuansai? Net ir dabar vis neapsisprendžiame, kur – į Rytus ar Vakarus žiūrėti.
ADAS Kokias čia nesąmones šnekate? Gėda klausytis.
LAIDŲ VEDĖJA Mes patys save parduodame. O kiek lietuvių yra emigravę? Kokioj Anglijoj jie juk tokie patys gasterbaiteriai, kaip ir čia kinai.
ADAS (išsisegdamas mikrofoną) Eikit šikt.
LAIDŲ VEDĖJA Palaukite, kur jūs einate? Prisiimkite nors dalį atsakomybės už savo kalbas!
ADAS Rinkėjai manimi tiki. O tokioms nesąmonėms aš neturiu laiko!

Adas išeina.

 

II

Juozas kalba prieš kamerą. Dažnos pauzės.

JUOZAS Kiek valandų? O man atrodo, kad savaitė praėjo. Čia supistai lėtai slenka laikas. Taip, taip, prisimenu, ką susitarėme. Jokių keiksmų. Kam mes vis susitinkam? Man šlykštu kapstytis po savo jausmus kaip kokį šiukšlyną. Be to, aš jau aiškinau, viską šimtą kartų aiškinau. Manote, kad esu toks naivus – paseksiu jums pasakėlę ir patikėsiu, kad paleisit? Be to, iš kur man žinoti, kokios istorijos jums reikia?

 

III

NINA (siūlydama kažkokius miltelius) Nori dar?
MARIJA Ko?
NINA Maška, neapsimetinėk agraška. Tave jau kalbasina?
MARIJA Nina, nevadink manęs Maška, man nepatinka.
NINA Kad kvailas vardas Marija.
MARIJA Labai gražus vardas.
NINA Kai pirmą kartą išgirdau, toks žvengas suėmė…
MARIJA Ir kas čia jau taip juokingo?
NINA Akys plačios, kaip zuikio. Ateinu į vaistinę, stovi kažkokia mergaitė, o vaistininkė bando išsiaiškinti, ko prašei: „Marlės? Kokios marlės?“. Mane pamačiusi taip išsigandai, kad nebepralemenai nei žodžio.
MARIJA Ne, tiesiog užsižiūrėjau į tavo kostiumėlį. Jis buvo toks elegantiškas…
NINA Nu, bet vaistininkė irgi pavarė: „Koks tavo vardas?“, klausia. O tu taip rimtai atsakai „Marija“.
MARIJA „Šventoji mergele“, pasilenkė ji manęs link, „tau prasidėjo mėnesinės“.
NINA Akivaizdu. Tavo suknelė buvo pražydusi kraujo dėme.
MARIJA Nebuvo, tau pasirodė.
NINA Kai gyveni tik su bobute, sunku suvokti, kiek per penkiasdešimt metų daug kas pasikeitė.
MARIJA Ir per metus daug kas keičiasi.
NINA Buvai toks vaikas…
MARIJA Žiauriai užsinorėjau šokoladinių saldainių.
NINA Oi, Maška, Maška… Gerai, kai yra, kas tau jų nuperka.
MARIJA Ir gerai, kai šokoladinė – šalia vaistinės.

Abi juokiasi.

 

IV

JUOZAS Duok man vandens. Anksčiau būdavo padėta stiklinė per kiekvieną mūsų pokalbį. Tu užsirašinėji, aš geriu vandenį. Informacijos kaip tu nefiksuoju ir niekam nestukalinu. Gerai, gerai, baigiu. Tai koks šiandien klausimas? O… Kaip aš įsivaizduoju herojus?

Kad taptum herojumi, reikia kažką ochujieno nuveikti, ar ne? Ir turėti chebrą, kuri paskui tave sektų. Tikėtų, taip sakant. Bet žinai, gali gimti vedliu, o gali juo tapti. Manai, lengva turėti už save vyresnį brolį ir likti susliku visą gyvenimą? „O Jonas tai geriau už tave išlaikė matematikos egzaminą. O Jonas tai anksčiau už tave išmoko bezdėti…“. Eina nafik. Dėjau aš ant to Jono pirmumo. Bet šiaip mes jėgovai sutariam. Nu, pridengdavo mane. Ir pirmą cizą irgi Jonas suveikė, nors pats nerūkė. Paprašė draugelio. Tik va, chebros mūsų būdavo skirtingos. Supranti, skirtingos. Penkių metų skirtumas vis tik. Aš noriu į tualetą. Galima?

 

V

KAJUS Kokios spalvos Tavo akys?
JONAS Žydros.
KAJUS Jos atrodo tamsesnės.
JONAS Čia dėl kompo.
KAJUS Kaip tai?
JONAS Sakau, taip yra dėl apšvietimo.
KAJUS. Ok… Kiek tau metų?
JONAS Juk parašyta.
KAJUS Dvidešimt devyneri?
JONAS (pauzė) Beveik.
KAJUS Beveik?
JONAS Šiek tiek mažiau.
KAJUS Tikiuosi, tu pilnametis?
JONAS Hmm, dar pagalvosiu…
KAJUS Rimtai – kiek tau metų?
JONAS O kiek tau?
KAJUS Dabar mano eilė klausti.
JONAS (po pauzės) Dvidešimt penki.
KAJUS Nemeluoji?
JONAS Tai trečias klausimas? Ne, nemeluoju.
KAJUS Gerai, koks tavo vardas?
JONAS Tai jau ketvirtas klausimas.
KAJUS Čia parašyta…
JONAS Pamiršk, kas parašyta.
KAJUS Kad tavo duomenys 32/178/80.
JONAS Metai, ūgis, svoris. Tradiciškai. O šiaip forumuose niekas savo tikrais vardais neprisistatinėja.
KAJUS Aš prisistačiau.
JONAS Eik jau, rimtai? Tu Kajus?
KAJUS Yep, aš Kajus.
JONAS Gerai. Tada aš – Jonas.
KAJUS Malonu susipažinti.
JONAS Man – irgi.

 

VI

CHORAS
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką
O ką jis padarė?
Lipo kopėčiom.
O ką jis padarė?
Ir nukrito netyčiom.
O ką jis padarė?
Jis – nieko. Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką,
Viens, du, trys!
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą gėjuką.

O ką jis padarė?
Jis gyvena mano name.
O ką jis padarė?
Dar nieko, bet negi lauksi, kol padarys?
O ką jis padarė?
Dar – nieko. Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą gėjuką,
Viens, du, trys!
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit čigoniuką.

O ką jis padarė?
Jis gyvena lūšnyne.
O ką jis padarė?
Veisia narkotikų gyvatyną.
Ar turi įrodymų?
Visi laikraščiai rašo.
Kaip sprendžiam bėdą?
Nežinau, nenoriu galvoti,
Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit čigoniuką,
Viens, du, trys!

O jei tai būtų nėščia – žydė, lesbietė, čigonė
Arba visos trys viename?
Man nusispjauti – ji jau lavonė.
Viens du trys.

 


📖 Visą scenarijų galima perskaityti susisiekus su jo autore Gabriele Labanauskaite[email protected]

Reinkarnacija

REINKARNACIJA

 

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš? Nužudžiau?

 

Sepijos rūkas apgaubia atmintį, lyg žiūrėčiau į seną nuotrauką, kurios dauguma objektų jau išdilo. Bandau nuspėti trūkstamas detales. Vėlus vakaras. Miesto žiburiai. Dviračiai. Mes važiavome kažkur dviračiais. Grįžome. Taip, iš kažkur grįžome. Ir susiginčijome. Pusiau juokais. Pusiau rimtai. Nerimtai, atrodo, nerimtai. Kažkur galinėje atminties kertelėje girdžiu jos juoką. Lyg nuvažiuojantį traukinį, kuris staiga nutyla. Aš ją stumtelėjau. Nepiktai. Kaip kad dūkstant būna. Ir ji parvirto. Irgi, kaip kad būna. Dūkstant. Ar kitais kvailais atvejais. Iš tiesų labai kvaila šitaip mirti, pajuokavau ir nuėjau jai ištiesti rankos. Tačiau rankos ji jau nebeištiesė. Pašaukiau vardu. Papurčiau.

Ji negyva.

Negyva.

 

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau?

 

Pasiimu lagaminą. Per mažas. Tada susidedu mirusios draugės kūno dalis į kuprinę ir nešuosi su savimi. Einu į kažkokį vakarėlį. Esu tarp muzikos ir beveik pažįstamų veidų. Prietemoje sunku visus atpažinti.

 

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Kvaila, kvaila mirtis.

 

Kažkas šoka. Kažkas peša dūmą. Kažkas peša žolę. Kažkas slankioja pasieniais. Aš sėdžiu gatvėje prie namo, kuriame vyksta vakarėlis. Tarp kojų kuprinė. Prieina nepažįstamas vaikinas, prašo prisidegti. Jau buvau beatsiseganti kuprinę, bet susivokiau. Ne, neturiu ugnies, bandau pasakyti įtikinamai, nepakeldama akių. Jis prisėda šalia. Neturiu ugnies, pradedu rėkti ir persėdu nuo jo per kelis metrus, irgi šalikelėje.

 

Prie manęs prieina šuo, senbernaras. Baltas su juodomis dėmėmis. Aš jį pažįstu, tai draugės šuo. Jis pasižiūri į mane liūdnu žvilgsniu ir paklausia, kodėl ją nužudžiau. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Jis šnekėjo žmonių kalba ir jeigu dar būtų pakėlęs savo balsą, man atrodė, visi išgirs, ką jis man sako. Nueinu link namo šono. Giliau yra sodas, jame tamsu, tik girdisi kelios burkuojančios porelės. Pritūpiu už marmurinės nykštuko skulptūros, skendinčios pavėsyje. Na ir beskonybė tas nykštukas, galvoju besišlapindama.

 

Šuo priartėja prie manęs. Jis tikrai neketina trauktis. Su visais tais savo klausimais. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Man nepavyks išsisukti. Jis uosto šlapimo balutę. Artėja prie manęs, bet jį nuvilioja vieno rūkančio vaikino švilptelėjimas. Atsipučiu. Kvaila mirtis, labai kvaila mirtis, kai pagalvoji. Norisi kaukti tiesiai į mėnulį. Nesąmonė, nors galėčiau. Gerai, kad namie groja garsi muzika. Vis tik vakarėlis. Vis tik – šeštadienis.

 

Pasigirsta policijos sirenos. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Mano galvoje sukasi klausimų mantra tarsi niekados nesustojantys riedėti ratukai. Pakylu nuo akmens. Bėgti ar pasiduoti? Tiesiog apeisiu namą ir maža ką, kai baigsiu savo ratą – nieko nebebus, nei policijos, nei triukšmo, nei mirčių, nei vakarėlio. Prisimenu kuprinėje vis dar tebesinešiojanti lavoną. Ilgai įkalčių ieškoti nereikėtų. Jeigu išmesčiau kuprinę? Greitai visi atpažintų.

 

Apeinu ratą aplink namą. Kodėl kvailai viskas gyvenime eina ratais? Sustoju priešais namą. Matau atvažiavusius policijos patrulius. Jų tik du. Iškvietimas dėl triukšmo. Įspėjimas duotas. Policija nuvažiuoja. Prisėdu ant asfalto. Atsidūstu. Įsivaizduoju save kalėjime, vilkinčią murziną, utėlėtą unformą. Ką veikčiau, ką daryčiau, kaip bandyčiau ištverti vienatvę ir visus apribojimus? Kodėl aš, už ką man? Gėda. Gėda prieš visus, kaip ta uniforma man netinka. Gerai, užteks juokauti, bus ir rimtesnių problemų.

 

Iš nuostabos net išsižioju. Dabar vaizdelis visiškai aiškus: draugė išeina iš namo, lydima per juosmenį apsikabinusio vaikino. Kiečiausio vaikino visame rajone. Vaikino, kurio profilį seku jau pusę metų. Jiedu eina kažkur kartu. Apsikabinę. Ji dar gyva? Kodėl ji dar gyva? Kaip ji gyva? Jie sėda ant dviračių. Ji kažką prisimena ir pašaukia šunį. Tačiau niekas neatsiliepia. Ji dar kartą pašaukia.

 

Aš atsistoju ant keturiu galūnių ir nulekiu link jų. Tikiuosi, manęs niekas neatpažins. Tikiuosi, manęs niekada niekas neatpažins.

 

20.20

20.20

 

Ji pabudo žvaliai nusiteikusi. Jau pusę metų siekia gerų sportinių rezultatų. Atsikelia 6 valandą ryto, kol dar miega neseniai įrengtuose namuose vaikai ir vyras. Apsiauna žinomos firmos sportinius batelius. Apsitempia elastinėmis tamprėmis ir užtraukia žinomos firmos sportinio megztinio užtrauktuką. Viskas taip, kaip turi būti. Ji preciziška, ryžtinga, atsakinga. Ji puiki mama. Iki motinystės atostogų pabaigos liko dar pusė metų, tačiau ji nedelsia atgauti formų. Niekas neturi išmušti jos iš išpuoselėto gyvenimo ritmo.

 

Jeigu šįkart pavyktų atstumą įveikti per dvidešimt minučių, būtų gerai. Būtų konkretus rezultatas to, kad praeitą savaitę per laisvas minutes miegant vaikams ji irgi mankštinosi. Ji išgeria vandens su citrina, pasiruošta dar iš vakaro. Tyliai uždaro namų duris ir vienu mygtuko spustelėjimu atidaro garažo vartus. Išsivaro dar visai naują žinomos sporto prekių firmos dviratį. Užfiksuoja laiką: 00.00 val.

 

Suveltais plaukais ji šokinėja ant batuto, tačiau niekaip nepavyksta pakilti aukštai į dangų. Ji vis šokinėja, tačiau batuto medžiaga pradeda plyšti, pakyla vėjas, danguje atsiveria skylė ir įtraukia batutą. Sykiu ir ją, nes batuto medžiagos įtrūkyje užstrigo jos koja.

 

Taip, atrodo sapnas baigėsi būtent šitaip. Pirmos penkios minutės minant dviratį būna skirtos atsigavimui. Ji išvažiuoja iš gyvenvietės – nuosavų namų rajono, su kurio kaimynais dalinasi sekmadienio pyragu. Jie lanko vieni kitus, šypsosi, perpasakoja, ką kalbėjo jų vaikai. Iš esmės jie kalba apie bet ką, kad tik nereikėtų kalbėti apie save. Bet gyventi galima. Ramu, tyku, gera auginti vaikus, kurie vėliau iš šios gyvenvietės žvyrkelio keliaus platesniu keliu.

 

Šiame žvyrkelyje jau pasitaiko ir vienas kitas autobusas. Pustuštis, keliems apsimiegojusiems žmonėms įrėmus galvas į langą. Ji padidina greitį. Ant skruosto nukrenta lietaus lašas. Trisdešimt penkios minutės, pakartoja ji sau mintyse ir stabteli prie mirksinčio geltono šviesoforo.

 

Kelias platėja, atsiranda daugiau juostų – jomis dalinasi lengvosios mašinos, autobusai ir tramvajai, ardami savo vagą. Dviračių takas eina pašonėje, kartais pranykdamas, lyg kas būtų dažų pagailėjęs paryškinti išblukusiai linijai.

 

Vėl užsidega žalia šviesoforo šviesa, ji įsibėgėja, bando padidinti greitį. Rytinės blunkančios žvaigždės danguje suspindi blankiu sidabriniu šviesos žvynu. Ji pasižiūri į žinomos firmos laikrodį sau ant riešo ir pradeda minti dar greičiau. Liko tik dvidešimt minučių įveikti likusiai trasai. Deja! Tenka stabtelėti prieš netikėtai į kelią iššokusį ežiuką. Ji nusipurto ir dar tvirčiau įsikimba į vairą. 

 

Kelias platėja, atsiranda daugiau juostų, vedančių į miestą – jomis dalinasi lengvosios mašinos, autobusai ir tramvajai, kiekvienas iš jų veždamas skirtingas šaldytas žuvis. Dviračių takas eina pašonėje, kartais pranykdamas, lyg kas būtų dažų pagailėjęs paryškinti išblukusiai linijai. Ji palenda po tiltu, apsuka ratą, išlenda į nuo miesto tolstančią tiesę, brėžiančią brėkštančio ryto liniją laukuose namų link. Dabar jau gali grįžti tuo pačiu maršrutu į savo rutiną. Grįžti ne bet kaip, o kaip įmanoma greičiau.

 

Ji mina dar sparčiau. Ji įsibėgėja, jaučia, kaip jos raumenys įsitempia ir didina apsukas. Tvirti kaip plienas. Ji pasižiūri į laikmatį, šis jai sveikinamai sublyksi. 10 minučių. Neblogai, nors liko įveikti dar pusę trasos. Liko pusė laiko iki motinystės atostogų pabaigos. Liko pusvalandis, kada jau skambės vyro žadintuvas. Jis padarys jai ir sau kavos. Ji išeis iš dušo, pažadins vaikus. Bus prabėgę pusė jų laisvo šeštadienio ryto kartu. Bus pralėkę beveik pusė savaitgalio.

 

Važiuojant likusią dalį trasos link namų, jai tenka prilėtinti greitį – dviračių tako juostoje avarinio signalo lemputėmis mirksi kelios mašinos. Artėjantis sunkvežimis jai neleidžia apvažiuoti auto įvykio, tad tenka sustoti. Dvylikta minutė. Ji nuleidžia kojas ant žemės, vos neįmerkdama baltų sportinių batelių į kraujo balą, išbėgusią iš motociklininko galvos. Netoliese nusviestas motociklas, dar už kelių metrų – guli antras juoda motociklininko kostiumo oda aptrauktas kūnas.

 

Ji šokinėja ant raudono batuto, tačiau jai niekaip nepavyksta pakilti aukštai į dangų. Netrukus batuto medžiaga pradeda plyšti, jos dešinė koja įstringa medžiagos įtrūkyje ir jai nebepavyksta vėl atsispirti. Ji užstringa kažkur tarp žemės ir vis laisvėjančio batuto raudonio.

 

Ji žiūri į raudoną, savo forma Baikalo ežerą primenančią, kraujo tyrę ir prisimena, kad vyresnėliui sūnui nenupirko jo mėgstamo pomidorų padažo, kuris taip dera su jo pusryčių dešrelėmis. Dar kažką ji šiame gyvenime pamiršo, bet tikrai nebeprisimena ką. Vyras, šviečiantis iš tolo ryškia apsaugos liemene, prieina prie jos ir šaltu, pabrėžtinai ramiu, balsu prataria:

 

 – Važiuokite, ponia, jau niekuo nebepadėsite.

 

Ji pritariamai linkteli, vėl atsisėda ant dviračio ir nuvažiuoja. Atsimena, kad reikia didinti greitį. Laikrodis jau muša 18 minutę. Ji stabteli už pusės kilometro nuo įvykio vietos, nusiima šalmą. Numeta dviratį ant žolės ir pati išsitiesia šalia. Kaip tik tuo metu suskamba vyro žadintuvas.

 

Ji parmina namo, tvarkingai įvaro dviratį į garažą. Laikmatis rodo 20.20. Dar lėčiau, nei vakar. Ak, tie ežiai, pagalvoja.

 

Kaip tik tuo metu miegamajame suskamba žadintuvas. Netrukus iš ten išnirsiantis vyras virs čempionei žmonai kavą.

 

2018, Italija

Istorija apie nematomus žmones

ISTORIJA APIE NEMATOMUS ŽMONES

 

Kaip pradėjome savo paskaitas, taip ir pabaigsime, – tariau, pasiūliusi studentams paskutinį susitikimą iš akademijos auditorijos perkelti prie Neries. Beveik prieš metus, dar rugsėjį, sėdėjome ant žolės, svajojome, ką ir kaip mokysimės, upė ramiai tekėjo pro šoną sava vaga. Kartais taip pro šoną prateka ir visas gyvenimas, tada galvojau.

 

Todėl ankstyvo birželio dieną, nors dangus buvo apsiblausęs, mes atkakliai žingsniavome upės krantine, apsiginklavę konspektais ir kompiuteriais, ieškodami patogesnės vietos baigiamajam dramaturgijos kurso egzaminui. Kurį laiką nieko nesutikome. Siauras vienišų pakeleivių pramintas takelis nebuvo populiarus, skirtas nebent slaptiems atsiskyrėlių parūkymams ir pamąstymams prie Neries. Tačiau staiga mes pamatėme artėjantį žmogų. Išlindo iš už Neries krantinės posūkio netikėtai, plastikiniu maišeliu čežindamas. Kilstelėjau akis, norėdama bent žvilgsniu pasisveikinti, ir greitai jas nuleidau. Vietoj nosies – sugniuždyta islandinė kerpena, įsodinta į veido vidurį. Gailėjausi neatlaikiusi netikėtumo egzamino, tačiau įsistebeilijusi ilgiau turbūt būčiau ne ką mažiau jį įskaudinusi.

 

– Laba diena, – pasisveikinau. Vyras linktelėjo ir dingo krūmų proskynoje.

 

Netrukus mūsų grupelė prisėdo ant pirmo pasitaikiusio rąsto. Studentai irgi pastebėjo šį vyrą, bet nebeturėjome laiko neplanuotoms diskusijoms. Gėtės „Faustas“ mojavo mums iš dangaus grėsminga, beveik pajuodavusia, debesų nosine.

 

– Lyk, kiek nori, mes tavęs nebijome! – šūktelėjo vienas vaikinas.

 

Tačiau dangui prapliupus lietumi, persigalvojo: Atsiprašau, aš tik pajuokavau! Teko palikti mūsų vaizdingą vietelę bei skubiu žingsniu irtis atgal upės šlaitu akademijos link. Užkilome į viršų, žvilgtelėjau darsyk į šį siaurą takelį palei Nerį ir dilgtelėjo širdį: taigi tas vyras ėjo palei upę todėl, kad bijojo išgąsdinti asfaltu vaikščiojančius žmones. Galbūt ir pats kitiems pasirodyti. Lyg vienišas vilkas jis keliavo pakrūmiais palei vandenį, slėpdamasis nuo miesto gyvenimo. Lyg būtų aukštesnysis ir žemesnysis miesto lygmenys, įprastoji ir požeminė miesto gatvės, prailginančios miesto vertikalės apatinę liniją iki kanalizacijos tunelių, slaptų koridorių, žemės gelmių. Ir lyg būtų kita vertikalės pusė: į viršų kylantys pastatai, dangoraižiai, dangaus kelius skrodžiantys lėktuvai. Mes dažniausiai naudojamės įprastuoju keliu. Įprastosiomis gyvenimo programomis, jas šiek tiek individualiai koreguodami pagal savo poreikius. 

 

Kartais išdrįstame pasielgti kitaip, tačiau, vos tik dangus apsiniaukia, keičiame trajektorijas. Arba sakome, kad pajuokavome ties į mus atsigręžiančia provokacija. Galvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu būčiau tas žmogus be nosies. Kokiu keliu eičiau, ar turėčiau skėtį prastam orui ar prastoms aplinkybėms pasitaikius. Turbūt irgi tapčiau nematoma požeminio pasaulio gyventoja. Kartais iš ten ateičiau į jūsų, išlepusių miestiečių, sapnus.

 

Tuštumos kilpos

TUŠTUMOS KILPOS

 

Vos tik užtrenkiu savo sielos duris
Ir išmetu raktus į išsekusį šulinį
Tu pradedi klibinti durų rankeną
Tada žiūri pro durų akutę
Į mano kambarių vidų iš kitos pusės

Tu viską matai

 

Uždengtą stalą, ant kurio garuodavo
Fantazijų pietūs
Uždengtą sofą, ant kurios diskutuodavom
Parietę po savimi kojas
Uždengtus langus
Nuo smalsių praeivių akių ir pašto balandžių
Dulkėtus koridorius neliestus niekieno kojos

 

Tu matai vonioje varvantį kraną
Jis galėtų išvesti iš proto ne vieną užstrigusį
Geidulio putose

Tu viską matai, bet nori dar labiau įsitikinti

 

Nori būti užvaldyta šios tuštumos

 

Tyliai spusteli rankeną ir durys atsiveria.
Be raktų, be laužtuvų, be pastangų ypatingų.
Skaičiuoti tiksinčius mėnesius išmokta vidinėje pusėje.

Per lengvas šis mūšis, kuriame jau seniai buvai nugalėtas.

 

Tu tyliai įkiši galvą, apsidairai. Žengi tris žingsnius link svetainės.
Stabteli. Ūkteli. Ar yra kas namie?

 

Aišku, yra.
Uždengtas mano lavonas.

 

Paklausai dar tvinksinčios mano širdies, spusteli pulsą.
Ir uždengi balta paklode.

Šulinio veidrodį įskelia krintantys raktai.
 



TUŠTUMOS KILPOS susiliejo su kinematografija ir įgavo vizualinio eilėraščio formą. Operatorius Adomas Jablonskis jį padėjo parversti trumpametražiu vaidybiniu filmu, kurio premjera įvyko 2015 m. Filmo kūrėjai sako, jog tai – metafora, simbolizuojanti užmirštus pasąmonės kambarius, į kuriuos kiekvienas žmogus užsuka savo prisiminimuose ar sapnuose. Kartais į šias slapčiausias teritorijas nepavyksta patekti su jokiais raktais, kartais – durys atsidaro savaime.
📺 Filmo anonsas ⬇
 

Autoriai: Gabrielė Labanauskaitė, Adomas Jablonskis

 
❓ Sužinoti daugiau apie Gabrielės Labanauskaitės debiutą kine ➡ Režisierė Gabrielė Labanauskaitė: „Kino srityje pastebiu daugiau perfekcionistų“

Prie finišo linijos

PRIE FINIŠO LINIJOS

 

Prie finišo linijos stovi
Dramblys, begemotas ir hiena.

 

Prie finišo linijos stovi
Gulbė, drakonas ir liūtas.

 

Prie finišo linijos stovi
Maža mergaitė, hipopotamas ir lapė.

 

Prie finišo linijos stovi
Upėtakiai, žuvys skraiduolės ir krabai.

 

Prie finišo linijos stovi
Apelsinų giraitė ir mėlynasis narcizas.

 

Prie finišo linijos stovi
Kusama, Ray ir Magritas.

 

Prie finišo linijos stovi
Paspirtukas ir neužsivedęs mopedas.

(galima būtų pridėti Dar įklimpusį BMW, bet kitą kartą).

 

Prie finišo linijos stovime mes –
Princai, princesės ir kardinolai.

 

Ir niekas, niekas nedrįsta
jos peržengti.

Euridikės skalbimo milteliai

EURIDIKĖS SKALBIMO MILTELIAI

 

Ar čia tas baseinas, kuriame turėjome išmokti plaukti be rankų?
Ar čia tas vanduo, kuriame atsimerkus neišvysime nei medūzų,
Nei gorgonių, išsidraikiusiais savo plaukais tarsi vektoriai rodančių
Link amžinybės?

 

Ar čia tos plytelės ir tie garai,
Ar čia tas rūkas, lyg didžiajam arbatinukui užvirus?
Mes pereisim Hado koridorius neatsisukę,
Mes keliausim Hado baseino dugnu,
Tarsi sulą gerdami dejuojančių kraują.

 

Ar čia tas negailestingumas, kurio man linkėjai?
Tiksliau, kad niekas man jo nejaustų?
Ar čia tie aukščiausi krantai, kurių skardžiai neaugina turėklų
Neturintiems rankų?

 

Ar būtent šie šuoliai nuo devynaukščių tramplynų laikomi nemirtingais?
Ar šitiems šuoliams nebėra liftų, kurių durys atsidaro be skaičiaus?

 

Nemirtingoji, kiek kartų tu kilsi ir leisies, lyg muses išbaidydama mano norą tave uždusinti?

 

Kiekvienąkart apipilu vynu suknelę, o Euridike, ir nebeatsisuku.

 

Tu neišeisi iš Hado, iš jo neišplauna jokie skalbimo milteliai.
Jokia programa nebeišsuks
Tavęs iš šitą pasaulį valančio būgno.

Tuščiomis naktimis

TUŠČIOMIS NAKTIMIS

 

tuščiomis naktimis
rakinėju korius
kur palaimos medus
limpa ant pirštų

 

tuščiomis naktimis
kūnas pražysta
delnais
sprogsta tiltai

 

tuščiomis naktimis
nėra mėnulio akių
tu keliauji kvapais
tamsiais vandenynais

 

tuščiomis naktimis
nėra manęs ar tavęs
tik daugybė kelių
po vynuogynus
 


Eilėraštį atlieka Gabrielė Labanauskaitė ir Friederike Kenneweg

m2

m2

 

Skirta Jonui Mekui atminti

1

kadaise parskridau iš

meksiko į niujorką

prisižiūrėjusi ryškių gyvenimų

deja

tik

fridos kahlo

ir

diego rivieros

muziejuose

niujorke gyvenau vieną

vasarą

kūriau

daug

draugų tada

neturėjau

tik vieną rašiklį ir pažįstamą

dailininką

lietuvių kilmės

grįžus iš ryškių pietiečių

namelių

megapolin

sulaukiu skambučio

iš dailininko

sako

šiandien einam pas meką

pasisėdėti

gal

einam kartu

supažindinsim

kas aš kas mekas

kas mekas

kas aš

tada mano

galvoje

prasisuko

mintis kad daug

tokių kaip aš jis

sutinka

o šiandien viena tokia po

kelionės vos

ant kojų

pastovinti

gal kitą

kartą

išlemenau

dabar abu

ir poetas

ir dailininkas

jau yra

mirę

o viskas būtų buvę

į temą

galvoju

tik ne

nuovargis ir ne

mirtis

 

2

kas jis

kas aš

kas jis

kas aš

kas jis

kas aš

kas jis

š

s

š

s

š

s

s

s

s

s

 

3

 

4

kas jis

kodėl aš

jis

kodėl

 

5

kas ta/s kas ji/s

 

6

šeši kvadratai

 

7