Cirkas

C I R K A S

 

VEIKĖJAI

ŽVĖRIŲ DRESUOTOJAS – Jis
KLOUNAS – Kopas
AKROBATAS – Feliksas
AKROBATĖ – Vaiva
FOKUSININKAS (PENSININKAS) – Kazimieras
FOKUSININKO ASISTENTĖ – Jolė
CIRKO DIREKTORIUS
MOTERIS IR MERGAITĖ
TEISININKAS – advokatas Cukermanas
FOTOGRAFAS – Cola
POLICININKAS

 

I VEIKSMAS
I scena

Tamsioje scenoje aidi plojimai. Po kurio laiko plojimus nustelbia mušamų būgnų garsas.
Apšviečiamas cirko arenoje pasirodęs
CIRKO DIREKTORIUS.

CIRKO DIREKTORIUS Brangūs ponai ir ponios, turiu jums garbės pristatyti vieną žymiausių Europoje, pelniusį ne vieną apdovanojimą Amerikos Valstijose ir įvertintą Afrikoje, mūsų cirko pasididžiavimą, poną… Žvėrių dresuotoją!…

Cirko direktorius pompastiškai mosteli ranka ten, iš kur turėtų įžengti pristatytasis asmuo. Būgnai vis garsėja, tačiau niekas nepasirodo.

CIRKO DIREKTORIUS Taigi – žvėrių dresuotojas!…

Tačiau niekas nepasirodo.
 

CIRKO DIREKTORIUS (žvilgčiodamas į išėjimą) Mūsų cirkas gyvuoja jau pusšimtį metų, tad galime pasigirti įvairiausiais pasirodymais – į neįveikiamą aukštį pakylančiais akrobatais, paslaptingąją magiją spinduliuojančiais fokusais bei kvapą gniaužiančia žvėrių dresūra. Ar žinojote, kad gyvatės gali kalbėti, o lokiai yra labai švelnūs padarai ir…

Direktoriaus kalba pertraukiama moters klyksmo. Užtraukiamos scenos užuolaidos, už kurių kalbasi cirko direktorius ir AKROBATĖ.

CIRKO DIREKTORIUS Na, kur po paraliais, Jis užstrigo? Kvieskite klouną, ar kurių galų!
AKROBATĖ Jis… Jis… mirė.
CIRKO DIREKTORIUS Aš jam duosiu, mirė! Kas per juokai?!
AKROBATĖ Tai ne juokai… Kai niekas nepasirodė, aš nulėkiau į Jo grimo kambarį, o ten…
CIRKO DIREKTORIUS Po galais, Kopas?!
AKROBATĖ Ne klounas, ne klounas mirė – žvėrių dresuotojas!…

 

II scena

Miręs žvėrių dresuotojas vonioje mazgojamas akrobatės ir FOKUSININKO ASISTENTĖS.

FOKUSININKO ASISTENTĖ Nesuprantu, iš kur tiek purvo.
AKROBATĖ Radau jį, parkritusį ant žemės.
FOKUSININKO ASISTENTĖ Galima sakyti, jam dar pasisekė. Kiti miršta vieniši savo butuose ir būna randami kaimynų po trijų mėnesių.
AKROBATĖ Gerai, kad nors kas nors randa.
FOKUSININKO ASISTENTĖ Hm, tikrai ne todėl, kad pasigedo. Dažniausiai – dėl dvoko.
AKROBATĖ Baik…
FOKUSININKO ASISTENTĖ O jis, galima sakyti, mirė šlovinga mirtimi – pilna tribūna žiūrovų, direktorius spirga it dešra keptuvėje.
AKROBATĖ Jis mirė užkulisiuose.
FOKUSININKO ASISTENTĖ (imituoja direktorių) Tuoj… tuoj… pasirodys… (kikena).
AKROBATĖ Jole, turėk gėdos. Esame Dievo akivaizdoje.
FOKUSININKO ASISTENTĖ Na, jeigu Dievui buvo šešiasdešimt metų ir jis turėjo tokią kuprą… Nors skųstis Jis tikrai neturėjo kuo…
AKROBATĖ Pakaks.

Moterys pasodina velionį.

AKROBATĖ Feliksai!
FOKUSININKO ASISTENTĖ Vaiva, kam mums tavo vyras? Manai, kad dviese nesusidorosime?
AKROBATĖ Padėtų iškelti iš vonios.
FOKUSININKO ASISTENTĖ Pamiršai? Nieko jis nepadės, net rankos ant peties.

Pasirodo akrobatas FELIKSAS. Abi jo sulaužytos rankos sugipsuotos, sulenktos per alkūnes ir atkištos į priekį.

AKROBATAS Šaukei?
AKROBATĖ (atsidusdama) Ne.
AKROBATAS Tai man pasivaideno?
FOKUSININKO ASISTENTĖ Jeigu jau vaidenasi, žegnokis.
AKROBATAS Man regis, aš kalbuosi su žmona. Vaiva, gali man pridegti cigaretę?
FOKUSININKO ASISTENTĖ (imituodama Vaivą) Dievo akivaizdoje nerūkoma.
AKROBATAS Vaiva…

Merginos nekreipia į jį dėmesio ir toliau bando iš vonios iškelti žvėrių dresuotoją.

AKROBATAS Vaiva…
AKROBATĖ Ką?
AKROBATAS. Vaiva, aš noriu… Na žinai, Vaiva….
FOKUSININKO ASISTENTĖ Pabandyk už ano galo. Už kojų, imk už kojų.
AKROBATAS Vaiva…
FOKUSININKO ASISTENTĖ Oplia!… Stipriau, dar kartą!…
AKROBATĖ Mane pykina.
AKROBATAS Vaiva, aš noriu į tualetą!

Akrobatė Vaiva, praradusi kantrybę, paleidžia velionį iš rankų.

FOKUSININKO ASISTENTĖ Na, tai ir eik, dėl Dievo meilės!
AKROBATAS Vaiva, aš tuoj… apsiverksiu.
AKROBATĖ O aš tuoj apsi…

Susiėmusi rankomis burną akrobatė Vaiva išlekia lauk. Iš paskos nutipena jos vyras. Fokusininko asistentė prisėda ant vonios krašto, pridega dvi cigaretes – vieną sau, vieną žvėrių dresuotojui. Abu rūko.

 

III scena

Pokalbis su policija.

POLICININKAS Ūgis?
KLOUNAS Su kupra ar be kupros?
POLICININKAS O koks skirtumas?
KLOUNAS Ištiestas būtų aukštesnis.
POLICININKAS Be išsidirbinėjimų, gerai? Svoris?

Klounas pamąstęs žiojasi kažką sakyti.

POLICININKAS Su kupra, su viskuo, po velnių, ką jis nusineš į savo karstą.
KLOUNAS Jis nieko nebenusineš. Pats bus nešamas.
POLICININKAS Su kupra!
KLOUNAS Iš akies taip…
POLICININKAS Aš į akį Jums taip, gerai?
KLOUNAS Už ką? Aš gi net nemiriau.
POLICININKAS (matydamas, kad reikalas beviltiškas) Gerai, jei jau apie akis užsivedėte, kokia
jų spalva?
KLOUNAS Nežinau.
POLICININKAS Kaip nežinote? Dvidešimt metų kartu pradirbote.
KLOUNAS O, kaip bėga metai!…
AKROBATĖ Pilkos!
AKROBATAS Mėlynos!
FOKUSININKAS Melsvai pilkšvos!
POLICININKAS Kas per daltonikų būrelis? Cola, išsiaiškinsi, gerai?
KLOUNAS Reikia labai daug nuovokumo lavonui į akis pažiūrėti!
POLICININKAS Pone… kloune, žodis – ne žvirblis…
KLOUNAS O papūga.
COLA Man rodos, sakoma buvo ne taip.
KLOUNAS Taip, taip, nesigilinkime. Juo toliau į mišką…
POLICININKAS Tuo daugiau medžių.
KLOUNAS Ne, kelmų.
POLICININKAS Apklausa dar nebaigta.
KLOUNAS Klauskite drąsiai.

Klounas išeina.

POLICININKAS Tikras cirkas – joks darbas neįmanomas!…
CIRKO DIREKTORIUS Galėjote ir anksčiau atvažiuoti.
POLICININKAS Policija turi ir svarbesnių darbų nei po cirkus važinėti.
CIRKO DIREKTORIUS Ką reiškia „svarbesnių“? Bet kokia mirtis, kad ir kur ji beįvyktų, ar cirke, ar…
POLICININKAS Manėme, kad pajuokavo. Ką pagalvotumėte, jei jums paskambintų ir spiegtų į ragelį: „Atvažiuokit skubiai, cirke mirė žvėrių dresuotojas!“?
CIRKO DIREKTORIUS Kad mirė.
POLICININKAS Kad pajuokavo, iškrėtė išdaigą…
CIRKO DIREKTORIUS Taip, išdaiga – likimo. Mirti prieš pat savo numerį. Kiekvienas artistas svajotų mirti bent jau po savo sėkmingo pasirodymo…
POLICININKAS Na, na, ramiau, kam tas patosas, direktoriau? Pažiūrėsim, išsiaiškinsim. Kiek sakėte, jam buvo metų?
CIRKO DIREKTORIUS Šešiasdešimt treji.
POLICININKAS Įtariamųjų yra?
CIRKO DIREKTORIUS Kokių dar įtariamųjų? Čia visi savi.
POLICININKAS Aišku. Vadinasi, tikrai nebe tas amžius, kad su meškomis šoktų. Neatlaikė širdis. Nors velniškai panašus… į vieną ieškomąjį. Tik jo akys buvo tamsiai rudos ir plaukai šviesūs.
CIRKO DIREKTORIUS O kuo jis nusikalto?
POLICININKAS. Išdresuotų gyvūnų padedamas visokius pokštus išdarinėdavo – tai kam papūga, pro langą įskridusi, iš namų išneša perlų vėrinį, tai koks vilkšunis taip išgąsdina parduotuvės savininką, kad šis visą kasą palikęs lekia, kur akys mato. O kai grįžta, išsikvietęs pagalbą, šaukštai jau po pietų.
CIRKO DIREKTORIUS Ai, tai čia tikrai ne mūsų dresuotojas. Priešingai – Jis, būdavo, grąžina kam iššliaužusią gyvatę… Ne, Jis tokiais dalykais neužsiminėtų.
POLICININKAS Aš irgi taip pagalvojau. Nors… Gal galėtumėte parodyti gyvūnus, kuriuos jis dresavo?
CIRKO DIREKTORIUS Žinoma, prašom.

Policininkas eina link cirko direktoriaus parodyto išėjimo, kurio gilumoje pasigirsta lokių riaumojimas.

CIRKO DIREKTORIUS Lokiai. Gedi savo šeimininko.
POLICININKAS Aišku… Tai ir jūs gedėkite, palaidokite velionį. O aš atsiųsiu savo pagalbininką, jis ir apžiūrės atidžiau žvėrelius.

Policininkas patraukia link kito išėjimo.

COLA Ar galiu čia pasilikti?
POLICININKAS Žinoma, Cola. Mano numerį turi, jeigu ką. Laimingai.

 

IV scena

Cola ir cirko direktorius.

COLA Jūs tikriausiai galvojate, kad šnipinėti čia pasilikau? Ką jūs! Aš taip seniai žaviuosi cirku – nuo pat vaikystės apie jį slampinėdavau, pats kadaise galvojau tuo užsiimti.
CIRKO DIREKTORIUS Ir kuo norėjote užsiimti?
COLA Žinote, vaikas svajoja ir tuo, ir anuo pabandyti. Ir ore pasivartyti, ir liūtui už ūsų patampyti, taip sakant…. Ir dabar, kai sužinojau, kad į mūsų miestelį atvažiuoja cirkas, pats pirmas nusipirkau bilietus pirmoje eilėje. Tiesą sakant, kaip ir visi, labiausiai laukiau dresuotojo pasirodymo. Na, gal dėl to plakato, kur jis įkišęs galvą į lokio nasrus. Tai juk ne fotomontažas, ar ne?
CIRKO DIREKTORIUS Juokaujaute!
COLA Taigi, cirkas – sena mano aistra. Ir šią, na, nesupykite, – lemtingą akimirką, pagalvojau – štai tavo momentas, gaudyk jį!
CIRKO DIREKTORIUS Pagavote?
COLA Taip, turiu nuostabią idėją – parašyti monografiją apie žvėrių dresuotoją.
CIRKO DIREKTORIUS Dabar ir taip cirkui rūpesčių per akis. Turiu…
COLA Aš jums visai netrukdysiu. Jūs dirbkite savo darbus, tvarkykite reikalus, o aš stebėsiu aplinką ir šį bei tą įrašinėsiu.
CIRKO DIREKTORIUS Ir duosite man perskaityti prieš išspausdindamas?
COLA Garbės žodis.

 


📖 Visą scenarijų galima perskaityti susisiekus su jo autore Gabriele Labanauskaitegal@galdrama.lt

Šeima

ŠEIMA

 

EXT. SODYBOS KIEMAS. RYTAS.

FAUSTA (18 m.) Stovi prie automobilio, žiūri į tašes bagažinėje. AGOTA (39 m.) rakina sodybos duris.
 

INT. SODYBA. RYTAS.

Agota valo rašymo mašinėlę, pila į ją rašalą.
 

EXT. SODYBOS KIEMAS. DIENA.

Fausta renka šakas ir šakeles. Grįžta prie namo, mato nueinančio vyro siluetą. Prie durų palikta dėžė su malkom.
 

INT. SODYBA. DIENA.

Fausta padeda ant stalo dvi lėkštes su sriuba. Agota rašo spausdinimo mašinėle, jos rankos išteptos rašalu. Fausta prieina iš nugaros, apkabina Agotą.

FAUSTA
Pertraukėlė?

AGOTA
Tuoj.
 

INT. SODYBA. VAKARAS.

Fausta žiūri į ugnį židinyje, šalia jos tuščias dubenėlis. Agota rašo, žvilgteli į dubenėlį, pilną sriubos. Moteris pasikelia, atsisėda šalia Faustos, prisidega tabako suktinukę.

AGOTA
Nepyk…

Fausta paima suktinukę iš Agotos rankos, užsirūko.

FAUSTA
Taigi žinau, kad deadlineas kitą mėnesį. Baigiau pirmą sceną.

AGOTA
Rimtai?

Fausta parodo pieštas kadruotes. Kadruotėje nupiešta sodyba.

AGOTA
Tu čia jau buvai prieš tai?

FAUSTA
Ne…Gal nori deserto?

Agota nusišypso. Fausta įberia džiovintus grybus moteriai į delną ir saują suvalgo pati.
 

EXT. SODYBA. LIEPTAS ANT EŽERO. VAKARAS.

Fausta ir Agota geria arbatą, apsivyniojusios užklotais žiūri į vandenį, vanduo raibuliuoja. Atplaukia gyvatė, iškišusi galvą iš vandens.

AGOTA
Įsivaizduok, taip paima ir įsitraukia į dugną…

FAUSTA
O jei dugno nėra?

Abi įsižiūri į skaidrų vandenį, dugne mato besiraizgančias gyvates. Pasigirsta griaustinis.
 

EXT. SODYBA. LIEPTAS ANT EŽERO. VAKARAS. LYJA.

Fausta ir Agota bučiuojasi, glamonėjasi ant liepto krašto. Jų nuogi kūnai primena besiraizgančias gyvates.
 

INT. SODYBA. RYTAS.

Agota nubunda viena lovoje, atsikelia, apsivelka chalatą, eidama mato kibirą ir iš lubų lašantį vandenį.
 

EXT. SODYBA. TERASA. RYTAS.

Fausta sėdi prie stalo, piešia kadruotes, ant stalo padėti du tušti puodeliai ir vienas arčiau jos rankos puspilnis kavos.

AGOTA
Anksti atsikėlei?

FAUSTA
Ne.

Agota atsisėda šalia, Fausta paduoda jai puodelį, puspilnį kavos. Moteris užsirūko, gurkšnoja kavą. Nuo namo stogo kopėčiomis nulipa VYRAS.

VYRAS
Dabar turėtų būti gerai.

FAUSTA
Pas jus dažnai taip?

VYRAS
Pas mus visko būna. Va, aną sykį lieptą padegė, po to dingsta žmonės nesusimokėję…

AGOTA
Mes tikrai nedingsim…

FAUSTA
Bet, kai baigsim savo projektą, išvažiuosim.

VYRAS
Na, tai gerų darbų.

Vyras nueina.

 AGOTA
Ačiū.

Fausta su peiliuku drožia pieštuką.

FAUSTA
Gal tokį diedą reiktų į scenarijų įkišt, gyventų pats sau vienas, toks psichas miške, visas neaiškus…

Agota prieina prie Faustos, apkabina ją per kaklą.

 AGOTA
O kam tų vyrų moterų meilėje.
 

EXT. SODYBA. TERASA.

Agota spausdina rašymo mašinėle, šalia krūva popieriaus lapų, keletas suglamžyti. Fausta piešia kadruotes. Ant stalo dega žvakės. Fausta padeda piešimo sasiuvini, pasikelia, nusirengia drabužius.

FAUSTA
Einu maudytis…

AGOTA
Mhm…

Fausta bėga lieptu, šoka į vandenį. Agota prisidega tabako suktinę, žiūri į Faustos kadruotes. Jose nupieštas namas miške ir vyro portretas. Agota atsidūsta, padeda kadruotes. Pasigirsta aliarmo signalas. Fausta nardo vandenyje, Agota eina ant liepto.

AGOTA
Fausta?
 

EXT. SODYBA. TERASA.

Fausta rengiasi.

FAUSTA
Čia tikras ar testas?

AGOTA
Jeigu telefoną turėtume, žinotume.

AGOTA
Be reikalo nieko nepasiėmiau.

FAUSTA
Tu norėjai ramybės.
 


Scenarijaus autorės ©Gabrielė Labanauskaitė ir Inesa Marcinkevičiūtė

📖 Visą scenarijų galima perskaityti susisiekus su jos autore Gabriele Labanauskaitegal@galdrama.lt

Kūrybinio rašymo kursai

KŪRYBINIO RAŠYMO KURSAI

 

„Kūrybinis rašymas  – bet koks autentiškas rašymas, nebūtinai turintis tikslą tapti rezultatu. Šie kursai skirti ne tik rašytojams, bet ir kiekvienam jau susiliejusiam, besibičiuliaujančiam ar tik norinčiam susidraugauti su plunksna. Rašymas gali būti susijęs ne tik su istorijų pasakojimu, bet ir apskritai saviraiška, atsipalaidavimu, meditacija, eksperimentavimu, emocijų apvalymu, noru lavinti raštingumą ir siekiu gilinti žinias apie teksto konstravimo principus.“
Gabrielė Labanauskaitė

 

 

Galima rašyti iš įkvėpimo, galima rašyti nieko nesimokant, pasitikint tik mūzomis, o jos, kaip žinia, nėra patikimos. Norintys kūrybišką rašymo būseną iššaukti kiekvieną dieną – turėtų mokytis nuosekliai ir sistemingai. Kūrybinio rašymo kursų metu rašytoja Gabrielė Labanauskaitė dalinasi savo sukauptomis žiniomis, pateikia rašymo užduočių ir rekomenduoja atitinkamą literatūrą įgytoms žinioms sustiprinti bei gilinti norą domėtis pačiu rašymo amatu.
 

KŪRYBINIO RAŠYMO KURSŲ LYGMENYS

Kūrybinio rašymo pagrindai pradedantiesiems

→ Teminiai kursai pažengusiesiems:

  1. Pasakojimo struktūros 
  2. Kaip kuriami veikėjai
  3. Veikėjai kalba: monologai, dialogai, polilogai 

Kursų pobūdis: organizuojami intensyvūs savaitgalio ir kassavaitiniai kursai vakarais gyvai bei internetu.
 

KŪRYBINIO RAŠYMO STOVYKLOS „IŠ TYLOS“

Stovyklų pobūdis: kūrybinio rašymo stovyklos organizuojamos kelis kartus per metus. Įprastai kiekviena stovykla turi atskirą temą, leidžiančią lavinti kūrybiškumą ir praplečiančią kūrybinio rašymo lauką.

Daugiau informacijos apie kūrybinio rašymo stovyklas ➡ „IŠ TYLOS“

„Kūrybinio rašymo disciplina nėra sudaryta vien iš teorinių, „sausų“ temų. Turinį derinu prie kiekvienos grupės, jos poreikių ir bendros dinamikos. Ir, kai pavyksta atverti žmones ar sukurti saugią aplinką, man tai – didžiausias atpildas.“
Gabrielė Labanauskaitė
 

kūrybinis rašymas
 

ATSILIEPIMAI

„Man labai patinka, kad kursai yra informatyvūs. Gabrielė visuomet ateina pasiruošusi. Aš daug ką sužinojau, daug ką galiu pritaikyti, nes visa tai mes išbandome praktiškai. Visada sąžiningai atlieku namų darbus ir lankau užsiėmimus, nes juose labai gera atmosfera, smagu susitikti su bendraminčiais. Pasibaigus kursams, trūksta vakarų, kai galiu dalintis savo kūryba, bendrauti apie tai, kas rūpi, kas patinka, kas įdomu.“
Marius Repšys, aktorius ir rašytojas


„Šie kursai man labiausiai patinka dėl pačios mokytojos. Gabrielė yra tas žmogus, kuris, manau, galėtų įkvėpti rašyti net ir tą, kuris galvoja, jog nemėgsta, nenori ar negali.“
Agnė Zinkevičiūtė, koučingo specialistė, kvėpavimo meditacijos mokytoja


„Lyginant šiuos su kitais panašiais kursais, Gabrielė pasižymi gebėjimu sukurti labai jaukią atmosferą. Ji yra nekritiška, laisva, man priimtinas jos požiūris, mokymo būdas. Tokia atmosfera įsivyrauja ir tarp pačių dalyvių. Jie tampa (o gal visuomet tokie ir buvo?) labai tolerantiški ir tarsi nejaučia laikosi taisyklės, jog viskas yra tinkama.“
Genovaitė Petronienė, psichoterapeutė ir rašytoja


„Gabrielės priėjimas prie dalyvių yra labai asmeniškas ir individualus. Kiekvienas dalyvis yra labai gerbiamas, o tokia besąlygiška pagarba – pakankamai retas dalykas. Gabrielė – profesionalė, aiškiai žinanti, ką daro, suintegravusi savo žinias ir sukūrusi programą tarsi deimantą. Viskas išgryninta, koncentruota ir tuo pačiu nevargina, nes kursuose gausu žaidybiškumo. O man žaidimas darbe yra labai svarbus.“
Rosita Pipirienė, psichoterapeutė



Daugiau informacijos apie kūrybinio rašymo kursus suteikiama el. pašturegistracija@galdrama.lt ir skelbiama socialiniuose tinkluoseIŠ TYLOS

Stovyklos „IŠ TYLOS“

KŪRYBINIO RAŠYMO STOVYKLOS „IŠ TYLOS“

 

Savaitgalis gamtos prieglobstyje su bendraminčiais, rašant, diskutuojant, kuriant, semiantis įkvėpimo, eksperimentuojant ir atrandant skamba kaip idealus atotrūkis nuo kasdienybės. Tačiau tai – nėra kažkokia tolima svajonė.
 

 
Gabrielės Labanauskaitės iniciatyva rašymui, skaitymui, pokalbiams, įsiklausymui į kitus ir save bei tylai skirtos kūrybinio rašymo stovyklos „IŠ TYLOS“ vyksta jau nuo 2016-ųjų, bent keturis kartus per metus. Vasarą, rudenį, žiemą ir pavasarį prie jūros arba į kitą ramybe pulsuojantį Lietuvos kampelį kelioms dienoms susitinka Gabrielės Labanauskaitės kūrybinio rašymo kursų dalyviai bei kūrybinio rašymo entuziastai. Kiekvienai stovyklai priskiriama tema, pagal kurią formuluojamos ir kūrybinio rašymo užduotys. Nors stovyklų metu vadovėlinės teorijos nėra, pati tema virsta dalyvių analizės ir diskusijų objektu. Stovyklų temų būta įvairių: vanduo, sapnai, ritualai, prisiminimų archyvas, archetipai, fata morgana, kūnas ir kt. Tačiau pasirinkta tema nėra baigtinis diskusijų taškas. Baigtiniu tašku dažniausiai tampa malonus pakylėjimo jausmas, kurį išsiveža stovyklos dalyviai.

Stovyklas dėstytoja ir rašytoja Gabrielė Labanauskaitė veda pati, tačiau kartais, priklausomai nuo pasirinktos temos, ji pakviečia prisijungti ir kitų sričių specialistus bei lektorius.
 

KO TIKĖTIS?

  • kūrybinio rašymo pratimų;
  • įkvėpimo ir kūrybiškumo;
  • saugios ir atpalaiduojančios atmosferos;
  • tylos;
  • laiko sau;
  • dalinimosi kūryba;
  • akimirkų grožio;
  • asmeninių patyrimų ir atradimų.

 

Nuotraukos: Viktorija Samarinaitė
 

Kūrybinio rašymo stovyklos „IŠ TYLOS“ skirtos kūrybinio rašymo įgūdžiams ugdyti, poilsiui ir atsinaujinimui, savirefleksijai, turiningam laikui kartu ir atskirai bei kūrybai.


„Nors nekišu nosies į rašymo terapijos sritį, kūrybinio rašymo stovyklų „Iš tylos“ dalyviai sako, kad mūsų susibūrimuose daugiau terapijos negu gali atrodyti. Iš tiesų… Per tas kelias dienas Nidoje, Antalieptėje ar tarp Senųjų Trakų vienuolyno sienų išsikalbame, išrašome visa, kas susikaupę viduje, ir pasidaliname išgyvenimais bei kūryba su bendraminčiais. Kursai, priešingai nei stovyklos, labiau skirti teorijai ir praktikai, ne tiek įkvėpimui gamtoje, kiek konkrečių pasakojimo elementų – veikėjų, struktūros, dialogų pažinimui.

Po kursų ar stovyklų išgirstu, kad žmonės pakeitė požiūrį į kūrybiškumą, rašymą, o kartais – į savo gyvenimo būdą. Man tai – tikroji gyvenimo akademija.“
Gabrielė Labanauskaitė, kūrybinio rašymo kursų ir stovyklų organizatorė, dėstytoja
 


Daugiau informacijos apie stovyklas suteikiama el. pašturegistracija@galdrama.lt ir skelbiama socialiniuose tinkluoseIŠ TYLOS

Reinkarnacija

REINKARNACIJA

 

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš? Nužudžiau?

 

Sepijos rūkas apgaubia atmintį, lyg žiūrėčiau į seną nuotrauką, kurios dauguma objektų jau išdilo. Bandau nuspėti trūkstamas detales. Vėlus vakaras. Miesto žiburiai. Dviračiai. Mes važiavome kažkur dviračiais. Grįžome. Taip, iš kažkur grįžome. Ir susiginčijome. Pusiau juokais. Pusiau rimtai. Nerimtai, atrodo, nerimtai. Kažkur galinėje atminties kertelėje girdžiu jos juoką. Lyg nuvažiuojantį traukinį, kuris staiga nutyla. Aš ją stumtelėjau. Nepiktai. Kaip kad dūkstant būna. Ir ji parvirto. Irgi, kaip kad būna. Dūkstant. Ar kitais kvailais atvejais. Iš tiesų labai kvaila šitaip mirti, pajuokavau ir nuėjau jai ištiesti rankos. Tačiau rankos ji jau nebeištiesė. Pašaukiau vardu. Papurčiau.

Ji negyva.

Negyva.

 

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau?

 

Pasiimu lagaminą. Per mažas. Tada susidedu mirusios draugės kūno dalis į kuprinę ir nešuosi su savimi. Einu į kažkokį vakarėlį. Esu tarp muzikos ir beveik pažįstamų veidų. Prietemoje sunku visus atpažinti.

 

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Kvaila, kvaila mirtis.

 

Kažkas šoka. Kažkas peša dūmą. Kažkas peša žolę. Kažkas slankioja pasieniais. Aš sėdžiu gatvėje prie namo, kuriame vyksta vakarėlis. Tarp kojų kuprinė. Prieina nepažįstamas vaikinas, prašo prisidegti. Jau buvau beatsiseganti kuprinę, bet susivokiau. Ne, neturiu ugnies, bandau pasakyti įtikinamai, nepakeldama akių. Jis prisėda šalia. Neturiu ugnies, pradedu rėkti ir persėdu nuo jo per kelis metrus, irgi šalikelėje.

 

Prie manęs prieina šuo, senbernaras. Baltas su juodomis dėmėmis. Aš jį pažįstu, tai draugės šuo. Jis pasižiūri į mane liūdnu žvilgsniu ir paklausia, kodėl ją nužudžiau. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Jis šnekėjo žmonių kalba ir jeigu dar būtų pakėlęs savo balsą, man atrodė, visi išgirs, ką jis man sako. Nueinu link namo šono. Giliau yra sodas, jame tamsu, tik girdisi kelios burkuojančios porelės. Pritūpiu už marmurinės nykštuko skulptūros, skendinčios pavėsyje. Na ir beskonybė tas nykštukas, galvoju besišlapindama.

 

Šuo priartėja prie manęs. Jis tikrai neketina trauktis. Su visais tais savo klausimais. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Man nepavyks išsisukti. Jis uosto šlapimo balutę. Artėja prie manęs, bet jį nuvilioja vieno rūkančio vaikino švilptelėjimas. Atsipučiu. Kvaila mirtis, labai kvaila mirtis, kai pagalvoji. Norisi kaukti tiesiai į mėnulį. Nesąmonė, nors galėčiau. Gerai, kad namie groja garsi muzika. Vis tik vakarėlis. Vis tik – šeštadienis.

 

Pasigirsta policijos sirenos. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Mano galvoje sukasi klausimų mantra tarsi niekados nesustojantys riedėti ratukai. Pakylu nuo akmens. Bėgti ar pasiduoti? Tiesiog apeisiu namą ir maža ką, kai baigsiu savo ratą – nieko nebebus, nei policijos, nei triukšmo, nei mirčių, nei vakarėlio. Prisimenu kuprinėje vis dar tebesinešiojanti lavoną. Ilgai įkalčių ieškoti nereikėtų. Jeigu išmesčiau kuprinę? Greitai visi atpažintų.

 

Apeinu ratą aplink namą. Kodėl kvailai viskas gyvenime eina ratais? Sustoju priešais namą. Matau atvažiavusius policijos patrulius. Jų tik du. Iškvietimas dėl triukšmo. Įspėjimas duotas. Policija nuvažiuoja. Prisėdu ant asfalto. Atsidūstu. Įsivaizduoju save kalėjime, vilkinčią murziną, utėlėtą unformą. Ką veikčiau, ką daryčiau, kaip bandyčiau ištverti vienatvę ir visus apribojimus? Kodėl aš, už ką man? Gėda. Gėda prieš visus, kaip ta uniforma man netinka. Gerai, užteks juokauti, bus ir rimtesnių problemų.

 

Iš nuostabos net išsižioju. Dabar vaizdelis visiškai aiškus: draugė išeina iš namo, lydima per juosmenį apsikabinusio vaikino. Kiečiausio vaikino visame rajone. Vaikino, kurio profilį seku jau pusę metų. Jiedu eina kažkur kartu. Apsikabinę. Ji dar gyva? Kodėl ji dar gyva? Kaip ji gyva? Jie sėda ant dviračių. Ji kažką prisimena ir pašaukia šunį. Tačiau niekas neatsiliepia. Ji dar kartą pašaukia.

 

Aš atsistoju ant keturiu galūnių ir nulekiu link jų. Tikiuosi, manęs niekas neatpažins. Tikiuosi, manęs niekada niekas neatpažins.

 

Rožinis dugnas

ROŽINIS DUGNAS

 

Vakaras po lietaus nudažė dangų rožine spalva. Į ežero natiurmortą dar tilpo gabalėlis pakrantės su keliomis pasodintomis pušimis. Gerai įsižiūrėję, tarp pušų būtume pamatę du nuogalius – ji ir jis, apsigobę rožinėmis vakaro mantijomis, brido į šiltą vandenį lyg į arbatos puodelį, teliūskuojantį milžino rankoje.

 

Šis vanduo milžino saujoje buvo žaliai tirštas, jame nesimatė nei dugno, nei žuvų, nei dugno linijų. Giliai pamynęs žoles savo krūtine, ežero vanduo laikė ant savo paviršiaus du plūduriuojančius žmones. Jis yrėsi krauliu į ežero gilumą, ji labiau nėrė gilyn, nei į tolį. Jis pavargo greičiau ir apsisukęs paklausė, gal jau laikas baigti maudynes. Tačiau ji dar nenorėjo grįžti atgal į kranto lėkštelę. 

 

Ne, dar pabūsiu,– krestelėjo galva, o jis nusiyrė smėlio link. Plūduriuojanti mergina pagalvojo, kad taip ir norėtų numirti. Žaliame vandenyje, tarp giliavandenių žuvų, žiūrėdama į, regis, ką tik, pažaliavusį dangų. Ji ėmė grimzti.

 

Mergina iš tiesų grimzta. Ją apkabina godžios vandens rankos. Vaikinas krantinėje to net nepastebi, į rankšluostį įsisupęs, galvoja, ką jiedu veiks grįžę į rąstinį sodybos namelį. Mergina yra visiškai, visiškai laiminga.

 

Tik pušys rožiniame fone susilamdo. Dailininkės ranka grubiai suspaudžia popieriaus lapą ir išmeta į šiukšliadėžę. Joje porelės kailiniai aplimpa neseniai smailinto pieštuko drožlėmis.

20.20

20.20

 

Ji pabudo žvaliai nusiteikusi. Jau pusę metų siekia gerų sportinių rezultatų. Atsikelia 6 valandą ryto, kol dar miega neseniai įrengtuose namuose vaikai ir vyras. Apsiauna žinomos firmos sportinius batelius. Apsitempia elastinėmis tamprėmis ir užtraukia žinomos firmos sportinio megztinio užtrauktuką. Viskas taip, kaip turi būti. Ji preciziška, ryžtinga, atsakinga. Ji puiki mama. Iki motinystės atostogų pabaigos liko dar pusė metų, tačiau ji nedelsia atgauti formų. Niekas neturi išmušti jos iš išpuoselėto gyvenimo ritmo.

 

Jeigu šįkart pavyktų atstumą įveikti per dvidešimt minučių, būtų gerai. Būtų konkretus rezultatas to, kad praeitą savaitę per laisvas minutes miegant vaikams ji irgi mankštinosi. Ji išgeria vandens su citrina, pasiruošta dar iš vakaro. Tyliai uždaro namų duris ir vienu mygtuko spustelėjimu atidaro garažo vartus. Išsivaro dar visai naują žinomos sporto prekių firmos dviratį. Užfiksuoja laiką: 00.00 val.

 

Suveltais plaukais ji šokinėja ant batuto, tačiau niekaip nepavyksta pakilti aukštai į dangų. Ji vis šokinėja, tačiau batuto medžiaga pradeda plyšti, pakyla vėjas, danguje atsiveria skylė ir įtraukia batutą. Sykiu ir ją, nes batuto medžiagos įtrūkyje užstrigo jos koja.

 

Taip, atrodo sapnas baigėsi būtent šitaip. Pirmos penkios minutės minant dviratį būna skirtos atsigavimui. Ji išvažiuoja iš gyvenvietės – nuosavų namų rajono, su kurio kaimynais dalinasi sekmadienio pyragu. Jie lanko vieni kitus, šypsosi, perpasakoja, ką kalbėjo jų vaikai. Iš esmės jie kalba apie bet ką, kad tik nereikėtų kalbėti apie save. Bet gyventi galima. Ramu, tyku, gera auginti vaikus, kurie vėliau iš šios gyvenvietės žvyrkelio keliaus platesniu keliu.

 

Šiame žvyrkelyje jau pasitaiko ir vienas kitas autobusas. Pustuštis, keliems apsimiegojusiems žmonėms įrėmus galvas į langą. Ji padidina greitį. Ant skruosto nukrenta lietaus lašas. Trisdešimt penkios minutės, pakartoja ji sau mintyse ir stabteli prie mirksinčio geltono šviesoforo.

 

Kelias platėja, atsiranda daugiau juostų – jomis dalinasi lengvosios mašinos, autobusai ir tramvajai, ardami savo vagą. Dviračių takas eina pašonėje, kartais pranykdamas, lyg kas būtų dažų pagailėjęs paryškinti išblukusiai linijai.

 

Vėl užsidega žalia šviesoforo šviesa, ji įsibėgėja, bando padidinti greitį. Rytinės blunkančios žvaigždės danguje suspindi blankiu sidabriniu šviesos žvynu. Ji pasižiūri į žinomos firmos laikrodį sau ant riešo ir pradeda minti dar greičiau. Liko tik dvidešimt minučių įveikti likusiai trasai. Deja! Tenka stabtelėti prieš netikėtai į kelią iššokusį ežiuką. Ji nusipurto ir dar tvirčiau įsikimba į vairą. 

 

Kelias platėja, atsiranda daugiau juostų, vedančių į miestą – jomis dalinasi lengvosios mašinos, autobusai ir tramvajai, kiekvienas iš jų veždamas skirtingas šaldytas žuvis. Dviračių takas eina pašonėje, kartais pranykdamas, lyg kas būtų dažų pagailėjęs paryškinti išblukusiai linijai. Ji palenda po tiltu, apsuka ratą, išlenda į nuo miesto tolstančią tiesę, brėžiančią brėkštančio ryto liniją laukuose namų link. Dabar jau gali grįžti tuo pačiu maršrutu į savo rutiną. Grįžti ne bet kaip, o kaip įmanoma greičiau.

 

Ji mina dar sparčiau. Ji įsibėgėja, jaučia, kaip jos raumenys įsitempia ir didina apsukas. Tvirti kaip plienas. Ji pasižiūri į laikmatį, šis jai sveikinamai sublyksi. 10 minučių. Neblogai, nors liko įveikti dar pusę trasos. Liko pusė laiko iki motinystės atostogų pabaigos. Liko pusvalandis, kada jau skambės vyro žadintuvas. Jis padarys jai ir sau kavos. Ji išeis iš dušo, pažadins vaikus. Bus prabėgę pusė jų laisvo šeštadienio ryto kartu. Bus pralėkę beveik pusė savaitgalio.

 

Važiuojant likusią dalį trasos link namų, jai tenka prilėtinti greitį – dviračių tako juostoje avarinio signalo lemputėmis mirksi kelios mašinos. Artėjantis sunkvežimis jai neleidžia apvažiuoti auto įvykio, tad tenka sustoti. Dvylikta minutė. Ji nuleidžia kojas ant žemės, vos neįmerkdama baltų sportinių batelių į kraujo balą, išbėgusią iš motociklininko galvos. Netoliese nusviestas motociklas, dar už kelių metrų – guli antras juoda motociklininko kostiumo oda aptrauktas kūnas.

 

Ji šokinėja ant raudono batuto, tačiau jai niekaip nepavyksta pakilti aukštai į dangų. Netrukus batuto medžiaga pradeda plyšti, jos dešinė koja įstringa medžiagos įtrūkyje ir jai nebepavyksta vėl atsispirti. Ji užstringa kažkur tarp žemės ir vis laisvėjančio batuto raudonio.

 

Ji žiūri į raudoną, savo forma Baikalo ežerą primenančią, kraujo tyrę ir prisimena, kad vyresnėliui sūnui nenupirko jo mėgstamo pomidorų padažo, kuris taip dera su jo pusryčių dešrelėmis. Dar kažką ji šiame gyvenime pamiršo, bet tikrai nebeprisimena ką. Vyras, šviečiantis iš tolo ryškia apsaugos liemene, prieina prie jos ir šaltu, pabrėžtinai ramiu, balsu prataria:

 

 – Važiuokite, ponia, jau niekuo nebepadėsite.

 

Ji pritariamai linkteli, vėl atsisėda ant dviračio ir nuvažiuoja. Atsimena, kad reikia didinti greitį. Laikrodis jau muša 18 minutę. Ji stabteli už pusės kilometro nuo įvykio vietos, nusiima šalmą. Numeta dviratį ant žolės ir pati išsitiesia šalia. Kaip tik tuo metu suskamba vyro žadintuvas.

 

Ji parmina namo, tvarkingai įvaro dviratį į garažą. Laikmatis rodo 20.20. Dar lėčiau, nei vakar. Ak, tie ežiai, pagalvoja.

 

Kaip tik tuo metu miegamajame suskamba žadintuvas. Netrukus iš ten išnirsiantis vyras virs čempionei žmonai kavą.

 

2018, Italija

Knygų pavojus

KNYGŲ PAVOJUS

 

– Tikiuosi, negyvensime bibliotekoje? – perklausė vyras, pajutęs pirmąjį pavojų. Tada knygoms paskyrėme tik vieną sieną, tačiau jam, muzikos pasaulio gyventojui, sutiktam su minimalistiškai apstatytu kambariu ir keliomis būgnų lazdelėmis, vertikaliai augantis knygų laukas priminė atsuktų kareivėlių nugarų armiją, grėsmingai apgulusią sieną nuo grindų iki lubų.

 

Tiesą sakant, nerimauti buvo dėl ko. Kelios armijos dar lūkuriuoja Klaipėdoje bei Šiauliuose. Sutiktos studijų laikais, kai kurios – įsigytos pietų ar kitų atsisakytų malonumų sąskaita, liko saugiai gulėti pirmų pasimatymų vietose. Su savimi pasiimti tada buvo per sunku, o išmesti knygą (?!) – tikras prasižengimas. Tad net jeigu tai – akcentologijos vadovėlis, iš nevilties ir pykčio aplamdytais viršeliais, ir jis turi savo vietą tarp kitų popierinių kareivėlių. Vilniuje, kuriame gyvenu jau dešimt metų, yra kitų pagundų. Knygynai, knygų mugės, pažįstami autoriai ir draugai, iš kurių pagal naują madą ar principus dažnai knyga perkama, o ne dovanojama. O kur dar internetinės svetainės, kurios mygtuko spustelėjimu parsiunčia knygą iš kito pasaulio krašto? Kur mėgstamas dramaturgijos knygynas Londone, į kurį užsuku kartais tik dėl to vieno vienintelio naujų teritorijų užkariavimo tikslo, pasiėmusi papildomą lagaminą?

 

– Ar lagamine yra pavojingų daiktų? – klausė kadaise manęs Lutono oro uoste registracijos skyriaus darbuotoja.

– Ne, jame vien tik knygos.

– A, knygos yra pavojingiausios. Jūs jas parsivešite ir kažkas jas turės skaityti.

 

Ir ji buvo teisi – dalis pirktų dramos knygų buvo skirtos studentams, kurie dažnai patys kreipiasi į mane ieškodami kūrinių scenai. Be to, nemėgstu skaityti naršyklėse, skaityklėse ar kindlerio ekranuose. Knyga man – popieriaus kvapas, užsilikęs dar iš leidyklos, stori puslapiai, vartomi daugybę kartų ir neišplyštantys. Knyga turėtų patvari ir skani. 

 

Knygas valgau, – sakau juokaudama. Braukau, rašau pastabas, priklijuoju lapelių. Dėl tos pačios priežasties nemėgstu knygų skolintis iš bibliotekų – nesinori nei liesti kažkieno kito apgraužto skaitinio, nei pačiai grąžinti sudarkyto knygos kūno. O tiesiog neutraliai skaityti, liesti akimis raides per atstumą, neišsitraukus pieštuko iš stalčiaus man nepavyksta. Tai tas pats – lyg bučiuotis per stiklą.

 

Kartais žmonės būna kaip knygos. Vaikystės knygos, kurias atsimename visą gyvenimą. Paauglystės knygos, pakeitusios pasaulėžiūrą ir įžiebusios maišto dvasią. Knygos, kurias zulindavai, nes reikėdavo mokslams – vadinu aplinkybių knygomis ir dabar jos savaime mažiau aktualios. Nemėgstamos knygos, kurias kažkodėl reikėdavo perskaityti vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis – dabar tokių knygų tiesiog vengiu. Knygos, prie kurių norisi grįžti visą gyvenimą ir kiekvieną kartą jas supranti vis kitaip, nors ne knyga pasikeitė, o tu pats. Yra knygų, kaip meno albumų, kuriomis norisi grožėtis per atstumą. Geriausiu atveju jas pavartome kartą per metus, dažniausiai – net ne mes jas pavartome, o mūsų namų svečiai, lūkuriuodami, kol užkaisime kavą.

 

Yra knygų, kurias suskaitome – skoliname draugams, vis kažko iš jų prireikia, norime pacituoti ar prisiminti kurią nors vietą. Mano mėgstamiausios – knygos, gyvenančios intymiausiuose kampeliuose – prie lovos, ant naktinio stalelio arba vonioje, ant grindų, kai net ir plūduriuodama vandenyje tarp putų galėtumei viena sausa ranka prilaikyti ganomų raidžių savininkę. Ir nors intymumas patiria knygų rotaciją, yra knygų, kurios nugula amžiams – gal net ir nebeskaitomos, tiesiog sukuriančios palaimingą būseną vien nuo žinojimo, kad jos ten yra. Tačiau yra knygų, kurios taip niekados ir nebus perskaitytos. Ką ten perskaitytos – paliestos. Dovanotos, paskubomis įsigytos arba tiesiog – laukiančios knygų lentynose. Tik jau man nesakykite, kad kas nors iki galo perskaitėte Džeimsą Džoisą, – provokuodamas paklausė vienas dėstytojas, kai dar buvau studentė. – Žmonės tik apsimeta, kad perskaitė „jį“ iki galo“. Tai aš pavadinčiau klasikos svoriu užgultą būtinybę pažinti vieną ar kitą reiškinį, nes geriau prasmegti skradžiai žemėn iš gėdos, nei nežinoti „tokio dalyko“. Kartais turbūt apsimetame, kad pažįstame. Kad suprantame, vertiname, turime tolygią draugystę. Kartais būna visko.

 

Kartais prireikia savižabos. Šį žavų žodį atradome praeitą savaitę mėgstamame „Eureka!“ knygyne kartu su rašytojais bičiuliais gurkšnojant arbatą. Savižabos reikia tam, kad prilaikytumei pagundų arklius ir nepirktum naujų knygų, kol iki galo neišsiaiškinai santykių su senaisiais romanais. Aš šiandien lovoje su Kafka, – atsisako sms žinute draugė pasiūlymo keliauti į vėlyvą kino seansą. Suprantu, Kafka yra Kafka ir nežinia, kam pavyktų jį nukonkuruoti.  Nebent… surengtume gražiausių autorių konkursą, nesvarbu, gyvų ar mirusiųjų ir pagal tai reitinguotume knygas vitrinose. Pasaulio top 10.  Manajame konkurse tikriausiai nugalėtų A. Škėmos veidas, mąslingai su rūkstančia cigarete atmintyje užstrigęs dar nuo mokyklos laikų. O moterys rašytojos? – provokuojančiai paklaustų feministinė sąžinė.  Jai atsakyčiau: moterys gražios visos, joms konkursų nereikia.

 

Atsimenu tik vieną atvejį, kai pralaimėjau savąjį skaitymo konkursą. Klaipėda, gilus lapkritis, studentavimo laikai. Grįžtu iš Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ peržiūros, visa apsiverkusi. Parsinešu namo pro savižabos spąstus prasprūdusius pirkinius – Jono Meko seniai leistą poezijos knygą „Reminiscencijos“ ir grupės „Portishead“ albumą „Dummy“. Vėjo nugairintas veidas, minčių audra galvoje. Prisidegu žvakių, ugnis ramina. Pasiimu į rankas J. Meko knygą, paleidžiu pirmąjį albumo takelį. Galvoju – paskaitysiu su geru muzikiniu fonu. Tačiau jau pirmieji melancholiški trip hopo posmai nunešė mane toliau nei į kitą Baltijos jūros krantą. Nejučiomis nuleidau J. Meką ant žemės ir praklausiau albumo nuo pradžios iki galo, žiūrėdama į kambario langą prausiantį lietų. Atrodo, būtent tada išmokau skaityti muziką.

 

Tuštumos kilpos

TUŠTUMOS KILPOS

 

Vos tik užtrenkiu savo sielos duris
Ir išmetu raktus į išsekusį šulinį
Tu pradedi klibinti durų rankeną
Tada žiūri pro durų akutę
Į mano kambarių vidų iš kitos pusės

Tu viską matai

 

Uždengtą stalą, ant kurio garuodavo
Fantazijų pietūs
Uždengtą sofą, ant kurios diskutuodavom
Parietę po savimi kojas
Uždengtus langus
Nuo smalsių praeivių akių ir pašto balandžių
Dulkėtus koridorius neliestus niekieno kojos

 

Tu matai vonioje varvantį kraną
Jis galėtų išvesti iš proto ne vieną užstrigusį
Geidulio putose

Tu viską matai, bet nori dar labiau įsitikinti

 

Nori būti užvaldyta šios tuštumos

 

Tyliai spusteli rankeną ir durys atsiveria.
Be raktų, be laužtuvų, be pastangų ypatingų.
Skaičiuoti tiksinčius mėnesius išmokta vidinėje pusėje.

Per lengvas šis mūšis, kuriame jau seniai buvai nugalėtas.

 

Tu tyliai įkiši galvą, apsidairai. Žengi tris žingsnius link svetainės.
Stabteli. Ūkteli. Ar yra kas namie?

 

Aišku, yra.
Uždengtas mano lavonas.

 

Paklausai dar tvinksinčios mano širdies, spusteli pulsą.
Ir uždengi balta paklode.

Šulinio veidrodį įskelia krintantys raktai.
 



TUŠTUMOS KILPOS susiliejo su kinematografija ir įgavo vizualinio eilėraščio formą. Operatorius Adomas Jablonskis jį padėjo parversti trumpametražiu vaidybiniu filmu, kurio premjera įvyko 2015 m. Filmo kūrėjai sako, jog tai – metafora, simbolizuojanti užmirštus pasąmonės kambarius, į kuriuos kiekvienas žmogus užsuka savo prisiminimuose ar sapnuose. Kartais į šias slapčiausias teritorijas nepavyksta patekti su jokiais raktais, kartais – durys atsidaro savaime.
📺 Filmo anonsas ⬇
 

Autoriai: Gabrielė Labanauskaitė, Adomas Jablonskis

 
❓ Sužinoti daugiau apie Gabrielės Labanauskaitės debiutą kine ➡ Režisierė Gabrielė Labanauskaitė: „Kino srityje pastebiu daugiau perfekcionistų“