TUŠTUMOS KILPOS

Vos tik užtrenkiu savo sielos duris
Ir išmetu raktus į išsekusį šulinį
Tu pradedi klibinti durų rankeną
Tada žiūri pro durų akutę
Į mano kambarių vidų iš kitos pusės

Tu viską matai

Uždengtą stalą, ant kurio garuodavo
Fantazijų pietūs
Uždengtą sofą, ant kurios diskutuodavom
Parietę po savimi kojas
Uždengtus langus
Nuo smalsių praeivių akių ir pašto balandžių
Dulkėtus koridorius neliestus niekieno kojos

Tu matai vonioje varvantį kraną
Jis galėtų išvesti iš proto ne vieną užstrigusį
Geidulio putose

Tu viską matai, bet nori dar labiau įsitikinti

Nori būti užvaldyta šios tuštumos

Tyliai spusteli rankeną ir durys atsiveria.
Be raktų, be laužtuvų, be pastangų ypatingų.
Skaičiuoti tiksinčius mėnesius išmokta vidinėje pusėje.

Per lengvas šis mūšis, kuriame jau seniai buvai nugalėtas.

Tu tyliai įkiši galvą, apsidairai. Žengi tris žingsnius link svetainės.
Stabteli. Ūkteli. Ar yra kas namie?

Aišku, yra.
Uždengtas mano lavonas.

Paklausai dar tvinksinčios mano širdies, spusteli pulsą.
Ir uždengi balta paklode.

Šulinio veidrodį įskelia krintantys raktai.
 

TUŠTUMOS KILPOS susiliejo su kinematografija ir įgavo vizualinio eilėraščio formą. Operatorius Adomas Jablonskis jį padėjo parversti trumpametražiu vaidybiniu filmu, kurio premjera įvyko 2015 m. Filmo kūrėjai sako, jog tai – metafora, simbolizuojanti užmirštus pasąmonės kambarius, į kuriuos kiekvienas žmogus užsuka savo prisiminimuose ar sapnuose. Kartais į šias slapčiausias teritorijas nepavyksta patekti su jokiais raktais, kartais – durys atsidaro savaime.
📺 Filmo anonsas ⬇
 

Autoriai: Gabrielė Labanauskaitė, Adomas Jablonskis

 
❓ Sužinoti daugiau apie Gabrielės Labanauskaitės debiutą kine ➡ Režisierė Gabrielė Labanauskaitė: „Kino srityje pastebiu daugiau perfekcionistų“