Žyma: literatūra

Cirkas

Posted on by Martyna

C I R K A S

 

VEIKĖJAI

ŽVĖRIŲ DRESUOTOJAS – Jis
KLOUNAS – Kopas
AKROBATAS – Feliksas
AKROBATĖ – Vaiva
FOKUSININKAS (PENSININKAS) – Kazimieras
FOKUSININKO ASISTENTĖ – Jolė
CIRKO DIREKTORIUS
MOTERIS IR MERGAITĖ
TEISININKAS – advokatas Cukermanas
FOTOGRAFAS – Cola
POLICININKAS

 

I VEIKSMAS
I scena

Tamsioje scenoje aidi plojimai. Po kurio laiko plojimus nustelbia mušamų būgnų garsas.
Apšviečiamas cirko arenoje pasirodęs CIRKO DIREKTORIUS.

CIRKO DIREKTORIUS Brangūs ponai ir ponios, turiu jums garbės pristatyti vieną žymiausių Europoje, pelniusį ne vieną apdovanojimą Amerikos Valstijose ir įvertintą Afrikoje, mūsų cirko pasididžiavimą, poną… Žvėrių dresuotoją!…

Cirko direktorius pompastiškai mosteli ranka ten, iš kur turėtų įžengti pristatytasis asmuo. Būgnai vis garsėja, tačiau niekas nepasirodo.

CIRKO DIREKTORIUS Taigi – žvėrių dresuotojas!…

Tačiau niekas nepasirodo.
 

CIRKO DIREKTORIUS (žvilgčiodamas į išėjimą) Mūsų cirkas gyvuoja jau pusšimtį metų, tad galime pasigirti įvairiausiais pasirodymais – į neįveikiamą aukštį pakylančiais akrobatais, paslaptingąją magiją spinduliuojančiais fokusais bei kvapą gniaužiančia žvėrių dresūra. Ar žinojote, kad gyvatės gali kalbėti, o lokiai yra labai švelnūs padarai ir…

Direktoriaus kalba pertraukiama moters klyksmo. Užtraukiamos scenos užuolaidos, už kurių kalbasi cirko direktorius ir AKROBATĖ.

CIRKO DIREKTORIUS Na, kur po paraliais, Jis užstrigo? Kvieskite klouną, ar kurių galų!
AKROBATĖ Jis… Jis… mirė.
CIRKO DIREKTORIUS Aš jam duosiu, mirė! Kas per juokai?!
AKROBATĖ Tai ne juokai… Kai niekas nepasirodė, aš nulėkiau į Jo grimo kambarį, o ten…
CIRKO DIREKTORIUS Po galais, Kopas?!
AKROBATĖ Ne klounas, ne klounas mirė – žvėrių dresuotojas!…

 

II scena

Miręs žvėrių dresuotojas vonioje mazgojamas akrobatės ir FOKUSININKO ASISTENTĖS.

FOKUSININKO ASISTENTĖ Nesuprantu, iš kur tiek purvo.
AKROBATĖ Radau jį, parkritusį ant žemės.
FOKUSININKO ASISTENTĖ Galima sakyti, jam dar pasisekė. Kiti miršta vieniši savo butuose ir būna randami kaimynų po trijų mėnesių.
AKROBATĖ Gerai, kad nors kas nors randa.
FOKUSININKO ASISTENTĖ Hm, tikrai ne todėl, kad pasigedo. Dažniausiai – dėl dvoko.
AKROBATĖ Baik…
FOKUSININKO ASISTENTĖ O jis, galima sakyti, mirė šlovinga mirtimi – pilna tribūna žiūrovų, direktorius spirga it dešra keptuvėje.
AKROBATĖ Jis mirė užkulisiuose.
FOKUSININKO ASISTENTĖ (imituoja direktorių) Tuoj… tuoj… pasirodys… (kikena).
AKROBATĖ Jole, turėk gėdos. Esame Dievo akivaizdoje.
FOKUSININKO ASISTENTĖ Na, jeigu Dievui buvo šešiasdešimt metų ir jis turėjo tokią kuprą… Nors skųstis Jis tikrai neturėjo kuo…
AKROBATĖ Pakaks.

Moterys pasodina velionį.

AKROBATĖ Feliksai!
FOKUSININKO ASISTENTĖ Vaiva, kam mums tavo vyras? Manai, kad dviese nesusidorosime?
AKROBATĖ Padėtų iškelti iš vonios.
FOKUSININKO ASISTENTĖ Pamiršai? Nieko jis nepadės, net rankos ant peties.

Pasirodo akrobatas FELIKSAS. Abi jo sulaužytos rankos sugipsuotos, sulenktos per alkūnes ir atkištos į priekį.

AKROBATAS Šaukei?
AKROBATĖ (atsidusdama) Ne.
AKROBATAS Tai man pasivaideno?
FOKUSININKO ASISTENTĖ Jeigu jau vaidenasi, žegnokis.
AKROBATAS Man regis, aš kalbuosi su žmona. Vaiva, gali man pridegti cigaretę?
FOKUSININKO ASISTENTĖ (imituodama Vaivą) Dievo akivaizdoje nerūkoma.
AKROBATAS Vaiva…

Merginos nekreipia į jį dėmesio ir toliau bando iš vonios iškelti žvėrių dresuotoją.

AKROBATAS Vaiva…
AKROBATĖ Ką?
AKROBATAS. Vaiva, aš noriu… Na žinai, Vaiva….
FOKUSININKO ASISTENTĖ Pabandyk už ano galo. Už kojų, imk už kojų.
AKROBATAS Vaiva…
FOKUSININKO ASISTENTĖ Oplia!… Stipriau, dar kartą!…
AKROBATĖ Mane pykina.
AKROBATAS Vaiva, aš noriu į tualetą!

Akrobatė Vaiva, praradusi kantrybę, paleidžia velionį iš rankų.

FOKUSININKO ASISTENTĖ Na, tai ir eik, dėl Dievo meilės!
AKROBATAS Vaiva, aš tuoj… apsiverksiu.
AKROBATĖ O aš tuoj apsi…

Susiėmusi rankomis burną akrobatė Vaiva išlekia lauk. Iš paskos nutipena jos vyras. Fokusininko asistentė prisėda ant vonios krašto, pridega dvi cigaretes – vieną sau, vieną žvėrių dresuotojui. Abu rūko.

 

III scena

Pokalbis su policija.

POLICININKAS Ūgis?
KLOUNAS Su kupra ar be kupros?
POLICININKAS O koks skirtumas?
KLOUNAS Ištiestas būtų aukštesnis.
POLICININKAS Be išsidirbinėjimų, gerai? Svoris?

Klounas pamąstęs žiojasi kažką sakyti.

POLICININKAS Su kupra, su viskuo, po velnių, ką jis nusineš į savo karstą.
KLOUNAS Jis nieko nebenusineš. Pats bus nešamas.
POLICININKAS Su kupra!
KLOUNAS Iš akies taip…
POLICININKAS Aš į akį Jums taip, gerai?
KLOUNAS Už ką? Aš gi net nemiriau.
POLICININKAS (matydamas, kad reikalas beviltiškas) Gerai, jei jau apie akis užsivedėte, kokia
jų spalva?
KLOUNAS Nežinau.
POLICININKAS Kaip nežinote? Dvidešimt metų kartu pradirbote.
KLOUNAS O, kaip bėga metai!…
AKROBATĖ Pilkos!
AKROBATAS Mėlynos!
FOKUSININKAS Melsvai pilkšvos!
POLICININKAS Kas per daltonikų būrelis? Cola, išsiaiškinsi, gerai?
KLOUNAS Reikia labai daug nuovokumo lavonui į akis pažiūrėti!
POLICININKAS Pone… kloune, žodis – ne žvirblis…
KLOUNAS O papūga.
COLA Man rodos, sakoma buvo ne taip.
KLOUNAS Taip, taip, nesigilinkime. Juo toliau į mišką…
POLICININKAS Tuo daugiau medžių.
KLOUNAS Ne, kelmų.
POLICININKAS Apklausa dar nebaigta.
KLOUNAS Klauskite drąsiai.

Klounas išeina.

POLICININKAS Tikras cirkas – joks darbas neįmanomas!…
CIRKO DIREKTORIUS Galėjote ir anksčiau atvažiuoti.
POLICININKAS Policija turi ir svarbesnių darbų nei po cirkus važinėti.
CIRKO DIREKTORIUS Ką reiškia „svarbesnių“? Bet kokia mirtis, kad ir kur ji beįvyktų, ar cirke, ar…
POLICININKAS Manėme, kad pajuokavo. Ką pagalvotumėte, jei jums paskambintų ir spiegtų į ragelį: „Atvažiuokit skubiai, cirke mirė žvėrių dresuotojas!“?
CIRKO DIREKTORIUS Kad mirė.
POLICININKAS Kad pajuokavo, iškrėtė išdaigą…
CIRKO DIREKTORIUS Taip, išdaiga – likimo. Mirti prieš pat savo numerį. Kiekvienas artistas svajotų mirti bent jau po savo sėkmingo pasirodymo…
POLICININKAS Na, na, ramiau, kam tas patosas, direktoriau? Pažiūrėsim, išsiaiškinsim. Kiek sakėte, jam buvo metų?
CIRKO DIREKTORIUS Šešiasdešimt treji.
POLICININKAS Įtariamųjų yra?
CIRKO DIREKTORIUS Kokių dar įtariamųjų? Čia visi savi.
POLICININKAS Aišku. Vadinasi, tikrai nebe tas amžius, kad su meškomis šoktų. Neatlaikė širdis. Nors velniškai panašus… į vieną ieškomąjį. Tik jo akys buvo tamsiai rudos ir plaukai šviesūs.
CIRKO DIREKTORIUS O kuo jis nusikalto?
POLICININKAS. Išdresuotų gyvūnų padedamas visokius pokštus išdarinėdavo – tai kam papūga, pro langą įskridusi, iš namų išneša perlų vėrinį, tai koks vilkšunis taip išgąsdina parduotuvės savininką, kad šis visą kasą palikęs lekia, kur akys mato. O kai grįžta, išsikvietęs pagalbą, šaukštai jau po pietų.
CIRKO DIREKTORIUS Ai, tai čia tikrai ne mūsų dresuotojas. Priešingai – Jis, būdavo, grąžina kam iššliaužusią gyvatę… Ne, Jis tokiais dalykais neužsiminėtų.
POLICININKAS Aš irgi taip pagalvojau. Nors… Gal galėtumėte parodyti gyvūnus, kuriuos jis dresavo?
CIRKO DIREKTORIUS Žinoma, prašom.

Policininkas eina link cirko direktoriaus parodyto išėjimo, kurio gilumoje pasigirsta lokių riaumojimas.

CIRKO DIREKTORIUS Lokiai. Gedi savo šeimininko.
POLICININKAS Aišku… Tai ir jūs gedėkite, palaidokite velionį. O aš atsiųsiu savo pagalbininką, jis ir apžiūrės atidžiau žvėrelius.

Policininkas patraukia link kito išėjimo.

COLA Ar galiu čia pasilikti?
POLICININKAS Žinoma, Cola. Mano numerį turi, jeigu ką. Laimingai.

 

IV scena

Cola ir cirko direktorius.

COLA Jūs tikriausiai galvojate, kad šnipinėti čia pasilikau? Ką jūs! Aš taip seniai žaviuosi cirku – nuo pat vaikystės apie jį slampinėdavau, pats kadaise galvojau tuo užsiimti.
CIRKO DIREKTORIUS Ir kuo norėjote užsiimti?
COLA Žinote, vaikas svajoja ir tuo, ir anuo pabandyti. Ir ore pasivartyti, ir liūtui už ūsų patampyti, taip sakant…. Ir dabar, kai sužinojau, kad į mūsų miestelį atvažiuoja cirkas, pats pirmas nusipirkau bilietus pirmoje eilėje. Tiesą sakant, kaip ir visi, labiausiai laukiau dresuotojo pasirodymo. Na, gal dėl to plakato, kur jis įkišęs galvą į lokio nasrus. Tai juk ne fotomontažas, ar ne?
CIRKO DIREKTORIUS Juokaujaute!
COLA Taigi, cirkas – sena mano aistra. Ir šią, na, nesupykite, – lemtingą akimirką, pagalvojau – štai tavo momentas, gaudyk jį!
CIRKO DIREKTORIUS Pagavote?
COLA Taip, turiu nuostabią idėją – parašyti monografiją apie žvėrių dresuotoją.
CIRKO DIREKTORIUS Dabar ir taip cirkui rūpesčių per akis. Turiu…
COLA Aš jums visai netrukdysiu. Jūs dirbkite savo darbus, tvarkykite reikalus, o aš stebėsiu aplinką ir šį bei tą įrašinėsiu.
CIRKO DIREKTORIUS Ir duosite man perskaityti prieš išspausdindamas?
COLA Garbės žodis.

 

—
📖 Visą scenarijų galima perskaityti susisiekus su jo autore Gabriele Labanauskaite ➡ [email protected]

Žalgirės

Posted on by Martyna

ŽALGIRĖS

 

VEIKĖJAI

TRENERĖ – Laima Kėlinaitė, vyresnė už visas merginas.
SANDRA FAKULINA – komandos kapitonė, sunkioji krašto puolėja, numeris 1.
ASTA KILYTĖ – Sandros mergina, atakuojanti gynėja, numeris 2.
DIANA RUPI – LGBT+ aktyvistė, lengvoji krašto puolėja, numeris 9.
TOMA KUNIGUNDA – fotografijos modelis, vidurio puolėja, numeris 11.
GODA MEILUTĖ – merginų širdis sudaužanti „Kazanova“, įžaidėja, numeris 69.
ONA LEDINSKIENĖ – atakuojanti gynėja, komandoje naujokė, numeris 6.
BIRUTĖ VAIDILUTĖ – turinti klausymo ir kalbėjimo sunkumų gynėja, numeris 5.
KLUBO „PANAMA“ DAINŲ ATLIKĖJA
AUTORĖS BALSAS
AUTORĖS ASISTENTĖS BALSAS
SPORTO KOMENTATORIUS I
SPORTO KOMENTATORIUS II
SPORTO MINISTRAS
VYRAS I
VYRAS II
ŽURNALISTAS

EPIZODINIAI VAIDMENYS: klubo lankytojai ir pan.

 

I VEIKSMAS

PERSIRENGIMO KAMBARYS

Krepšinio salės persirengimo kambaryje sėdi TOMA, SANDRA ir ASTA. Toma dailina savo makiažą, ji jau apsirengusi sportine apranga. Asta lanksto bet kaip numestus Sandros rūbus, kol ši baigia valgyti mėsainį.

TOMA Kaip mane užkniso tas oras, siaubas.
ASTA Na, baikit skųstis – nėra blogo oro, yra tik blogi rūbai.
SANDRA Nu ką kalbi, braške – jeigu šikna, tai šikna…
TOMA Aš tiesiog norėčiau kažkur išvažiuoti.
ASTA O man gerai ir čia.
TOMA O aš mielai palėkčiau, kur šilta, gera… Gal į kokią Afrikos šalį.

Įeina DIANA su ONA.

DIANA Sveikos! Čia mano draugė Onutė. Ji norėtų su mumis žaisti.
ONA Labas.
TOMA (ištiesdama ranką pasisveikinimui) Labas, o aš Toma Kunigunda.

Ona prieina prie Sandros, tačiau pastaroji rankos neduoda.

ONA Labas.
ASTA Čia – Sandra. O aš – Asta.
ONA Malonu…
DIANA Iš kur ta mėsos smarvė?
TOMA Spėk tris kartus: kam riebalai nuo smakro varva?
SANDRA Gal tu geriau varyk į Afriką, su babajais pamėtysi.
TOMA Ok, varau į Zimbabvę, prasimėtysiu.

Toma išeina į sporto salę, prasilenkdama su įeinančia TRENERE. Sandra iš karto išmeta mėsainio likutį į šiukšliadėžę.

TOMA Sveiki, trenere!
TRENERĖ Sveikos! (Sandrai) Kas čia buvo?
SANDRA Dėjimas iš viršaus, trenere.
TRENERĖ Tuoj patikrinsim dėjimus aikštelėj.
DIANA Sveiki, trenere, čia Onutė, pamenate, apie kurią minėjau?
ONA Labukas!
TRENERĖ Sveiki, Onute. Žaidžiate krepšinį?
ONA Ne.
DIANA Žaidė, mokykloje…
TRENERĖ Kuri pozicija?
ONA Šiaip tai gal iš apačios….
SANDRA Einu, šiaip sau pažaisiu, blyn.

Sandra išeina į salę, stumtelėdama Oną.

ASTA Atsiprašau, ji kartais būna grubi. Bet čia tikrai nepiktybiškai.
ONA Nieko baisaus, aš pati ant kelio atsistojau.

Asta nuseka Sandrai iš paskos.

ONA (trenerei) Aš labai norėčiau su jumis žaisti, tikrai. Man patinka taisyklės – esu tvarkinga, imli ir pareiginga!
DIANA Trenere, mums juk kaip tik reikia žmonių keitimui…
TRENERĖ Gerai, Onute, ar turi ką persirengti?
ONA Jo, jo, aš jau pasiruošusi. Va – šortukai, maikutė…
TRENERĖ Gerai, gerai, viskas aišku. Kol kas pasėdėsi ant atsarginių suolelio, o po to jau bus matyti. Tinka?
ONA Super, labai gerai!
DIANA Onute, čia mano spintelė, jeigu ką, galime pasidalinti.
ONA O, ačiū!

Ona pradeda iš karto rengtis. Įeina BIRUTĖ.

DIANA O čia Birutė, mūsų tylioji narė!
ONA Malonu…
DIANA Ji nelabai kalba, už tai filmuoja apie mūsų komandą dokumentinį filmą.
ONA Kaip faina! Ir mane filmuos?
DIANA Tai aišku, jeigu žaisi.
TRENERĖ O kur Goda?
DIANA Turbūt vėl vėluoja…
TRENERĖ (išeidama) Ką gi, mažiau kalbų, daugiau…
DIANA …darbų!

Trenerė išeina į salę.

DIANA Kaip tau, Onute, patinka pas mus?
ONA Labai!…
DIANA Tai gerai, persirenk ir susitiksim aikštelėje.

Diana išeina į sporto salę.

 

PERSIRENGIMO KAMBARYS

Persirengimo kambaryje lieka tik Birutė ir Ona. Birutė pasilenkusi užsirišinėja sportinių batelių raištelius, todėl negirdi nei vieno Onos žodžio, nes negali skaityti jos lūpų.

ONA Na, su tuo krepšiniu tai čia gali būti visiškas fiasko. Aš žiūrėdavau krepšinį vėlais vakarais vaikystėje kartu su seneliu. Jis sėdėdavo fotelyje, aš įsirangydavau jam ant kelių. Ir apsimesdavau, kad man žiauriai įdomu. Na, gal ir būdavo kažkiek įdomu, bet iš tiesų labiausiai nesinorėdavo eiti anksti miegoti.

Birutė tyli. Ona atsisuka.

ONA O čia tiesa, kad čia žaidžia… Na… Žaidžia ir… lesbietės?

Birutė tyli.

ONA Ar kaip ten dabar vadina?

Birutė baigia rengtis ir išeina į salę.

ONA Aš… Nieko nenoriu įžeisti, suprantate? Aš… tiesiog nenoriu eiti anksti miegoti.

Iš salės pasigirsta žaidėjas kviečiantis trenerės švilpukas.

 

KIEK GALIMA LIESTI GINANT

Visos komandos merginos apšilinėja, salėje mėto kamuolį į krepšį. Trenerė sušvilpia, jai į rankas atiduodamas kamuolys, buvęs pas paskutinę žaidėją.

TRENERĖ Onute, ateik čia, supažindinsiu su „Žalgirių“ komanda. Sandra yra „Žalgirių“ komandos kapitonė ir sunkioji krašto puolėja. Šiaip SKP… Sandra, stokis į savo vietą.

Sandra užima SKP poziciją aikštelėje.

ONA SKP?
TRENERĖ Sunkioji krašto puolėja. SKP dažniausiai yra palyginus žemo ūgio, bet mes nesame tipiška komanda, žinoma. Štai – mūsų Toma yra vidurio puolėja, VP, aukščiausia žaidėja komandoje.
ONA Ocho…
TRENERĖ Dauguma atvejų VP išnaudoja savo ūgį tam, kad apgintų krepšį ir pataikytų artimus metimus iš po krepšio.
TOMA Ne kiekviena gali būti VIP…
TRENERĖ Ša, Toma!

Į salę įeina GODA. Ji kramto gumą ir bando nepastebėta prasmukti į persirengimo kambarį.

GODA Labas rytas, trenere!
TRENERĖ Labas rytas, Goda. Gal prieš eidama į salę teiksies persimauti kelnytes?
GODA Sorry, palikau kelnytes namie per skubėjimą.
SANDRA Pas ką namie?
TRENERĖ Sorry, Goda? Po to, kai vėl priėmiau tave į komandą, tik tiek gali pasakyti? Gumą išpjauni į šiukšlių dėžę, staigiai!
GODA Tuoj, trenere.

Goda priklijuoja gumą prie sienos.

TRENERĖ Joptararai! Kodėl mūsų komanda vadinasi „Žalgirės“, a? Jūs turite būti ištvermingos, stiprios, greitos. Jau ne kartą sakiau ir dar kalsiu į galvą tūkstantį kartų: kašis yra ne tik jūsų darbas, tai yra jūsų gyvenimas. Miegate – sapnuojate kašį, valgote – kramtote kašį…
SANDRA (tyliai) Šikate kašį…
TRENERĖ … jūsų galva turi būti kaip kamuolys, visos mintys turi suktis tik apie žaidimą.
GODA Taip, trenere, žinau. Todėl ir pavėlavau – žiūrėjau teliką, telikas pavirto į kamuolį ir…
SANDRA Goda, nebesvaik!…
GODA Ne, aš rimtai. Žinote, ką sakė per teliką? Kad Aliaskoje vyks pirmasis moterų mėgėjų krepšinio čempionatas!
DIANA Geras!
GODA Čempionate gali dalyvauti bet kas, reikia tik dalyvio mokestį susimokėti.
TRENERĖ Goda, mane užkniso toks požiūris, įsikalkit į galvas – jūsų gyvenimas yra kašis, jūsų tikslas – tritaškiai, o ne varvinti seilę prie ekranų.
SANDRA O jeigu iš tiesų mums ten pašaut?
TRENERĖ Gal jums galvoj negerai? Pirma, išmokite žaisti.
GODA Trenere, mums reikia naujų iššūkių.
TRENERĖ Nevėluoti, sportuoti, pataikyti į krepšį. Eini persirengti kelnyčių!
GODA Yes, sir!
SANDRA (Godai) Pasiimk iš mano spintelės.

Goda nueina persirengti.

TRENERĖ (Onai) Ona, tęsiam. O čia – Diana.
DIANA Mes jau pažįstamos.
TRENERĖ Gyvenime, bet ne aikštelėj.
DIANA Aš – lengvoji krašto puolėja.
TRENERĖ LKP žaidžia atsukusi nugarą į krepšį ir gina savo zoną po krepšiu. Beje, Birutė yra gynėja.
ONA Malonu susipažinti, Birute.
DIANA Ji ne visai gerai girdi, bet dažnai supranta daugiau už visas kitas.
ONA (supratusi, kodėl Birutė jai neatsakė) Acha…
TRENERĖ Čia – Asta. Atakuojanti gynėja, AG. AG užduotis yra atkovoti kamuolius ir įmesti kuo daugiau taškų. Astai tai… tai geriau, tai prasčiau sekasi.
SANDRA Viskas ore, mes dirbam ties tuo.

Grįžta apsiavusi sportinius batus Goda.

TRENERĖ Goda yra įžaidėja, tad jos darbas – perduoti komandai kamuolį ir pririnkti taškų.
GODA (Onai) Labas, aš Goda.
ONA Onutė.

Goda duoda ranką Onutei, o kai ši ją ištiesia, pabučiuoja ją į lūpas.

GODA (Onai) Mmm, kaip malonu.
TRENERĖ Goda, raminkis. Tarp kitko, Goda ir Sandra abi buvo profės. Tačiau… lengva prarasti įgūdžius, bet sunku juos atgauti. Ar turi klausimų, Onute, ar viskas aišku?
ONA Taip, turiu vieną. Man įdomu, kiek jūsų komandoje galima liesti ginant?
GODA (prieidama prie Onos) Aš galiu paaiškinti. Priklauso nuo to, ką gini, mažule. Galima ginti iš nugaros, iš priekio… Štai taip…
ONA (reaguodama į Godos „pamokas“) Ocho…
SANDRA Čia jau seksas, ne gynyba.
TRENERĖ Stop, stop! Kas čia vyksta? Onute, dar yra klausimų? Ne? Goda, pravesk apšilimą.
GODA Kodėl vėl man?
TRENERĖ Kas vėluoja, tas ir atidirbinėja – sena kaip pasaulis taisyklė.
GODA Ok, gražuolės, sustojam į eilutę, vienodais tarpukais.
DIANA Gal galima be visų tų „gražuolių“ ir seksistinių bajerių?
GODA Gerai, gražuolės ir, Diana, stojam!

Visos sueina į liniją, Goda veda apšilimą. Trenerė per tą laiką ruošia aikštelę pratyboms: išdėlioja bokštelius, kuriuos reiktų „apsivaryti“ kamuoliu ir panašiai.

GODA Pradėsim nuo pirštų – palankstome, kad apšiltų pirštų sąnariai…
SANDRA Per naktį neapšilai pirštukų?
GODA Ne, naktį aš galvojau apie Aliaską.
SANDRA Babkių prisikaupei ar bonkas pridavei?
GODA Bus tų šaibų, jeigu ką, aš tau bilietuką statau.
TOMA Nėra jau tie bilietai tokie brangūs, ne bado metai.
ASTA Su „Wizzair“ gal ir kokią nuolaidą gautume…
SANDRA Braške, su „Wizzair“ į Aliaską?
DIANA Skrydžiai yra žiauriai neekologiški…
TRENERĖ Jūs liežuvius ar kūnus apšilinėjate? Dirbam!
GODA Taip, trenere! Pereiname prie alkūnių. Išsukame rankas…
TRENERĖ Onute, tau čia ne baletas! Kojos pečių plotyje, tvirtai stovim!
ONA Acha, atsiprašau.
TOMA Bet, panos, gi turėtų būti gi kokių fondų ar galimybių rasti rėmėjus? O ką jeigu kreiptis į sporto ministrą?
GODA Čia žiauriai, gera mintis, reikia pabandyti.
TRENERĖ Apšylame visą kūną, kojas, kad nebūtų traumų! Dirbam!
GODA Dirbam, dirbam, čiurnytes išsukam…
TOMA Trenere, o jeigu mes visas reikiamas lėšas surinktume, ar galėtume skristi į Aliaską?

Trenerė prieina prie merginų.

TRENERĖ Rimtai? Jūs į treniruotę laiku nesusirenkate, ką jau čia apie Aliaską kalbėti.
TOMA Trenere, o jeigu į treniruotę susirinktume ir dar surinktume visas lėšas? Ar galėtume?
TRENERĖ Aš pagalvosiu.
GODA Yes, dar yra vilties!

 

ALIASKA

Šį tekstą sakančią Godą galima rodyti reklaminio klipo rėmuose, o galima su pakitusio apšvietimo pagalba sukurti kitokios teatrinės realybės įspūdį, kurioje Goda visoms pristato faktus apie Aliaską.

GODA Aliaska – šalis tarp Kanados ir Beringo sąsiaurio. Tai didžiausia ir rečiausiai apgyvendinta JAV valstija. Sostinė – Džunas. Eskimai Aliaskos pusiasalyje apsigyveno prieš 8 tūkstančius metų. Beje, Aliaską Rusijos imperija pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms po 2 centus už akrą. Ne taip jau mažai tų akrų buvo – susidarė 7 milijonų dolerių sumelė. Aliaska ribojasi su Boforto, Čiukčių, Beringo jūromis bei Aliaskos įlanka. Beringo sąsiauris vakaruose skiria Aliaską nuo Rusijos. Apie 70 procentų teritorijos – amžinas įšalas.
TOMA Šūdas koks!
GODA Gamtiniai ištekliai: nafta, gamtinės dujos, mediena, lašiša, mineralai ir auksas.

 

TRENIRUOTĖ

Krepšinio aikštelė, toliau tęsiama treniruotė. Merginos daro atsispaudimus ir garsiai skaičiuoja.

VISOS 45, 46, 47, 48, 49, 50!
TRENERĖ Gerai, sustojam poromis. Onute, užduotis tokia: varomės kamuolį žemai, „apsivarome“ bokštelius, jų nekliudome, iš arti pribėgame prie krepšio, tada viena meta, o kita – gina krepšį, kad ne toks lengvas gyvenimas būtų. Aišku? Gerai, pirma pora!

Sandra ir Asta atsistoja priekyje, už jų – Toma su Goda, Diana su Birute, o Ona – paskutinė.

TRENERĖ Gerai, Asta varosi, Sandra gina. Pasiruošiam… Startas! (sušvilpia) Stop, stop, stop! Sulaukiam žodžio „startas“, tada švilpukas, po kurio jau bėgam. Pasiruošiam… Startas!

Sandra ir Asta nubėga reikalingą atstumą, Asta mušinėja kamuolį, distancijos pabaigoje meta į krepšį. Astai prastai sekasi driblinguoti, ji vis pameta kamuolį. Sandra jai bando padėti, kai Trenerė nemato. Tačiau greitai Trenerės akylos akys viską pastebi.

TRENERĖ Asta, nežiūrim į kamuolį, tik į krepšį. Bėgi link tikslo, greičiau!
SANDRA Braške, varykis, varykis, metam!
TRENERĖ Sandra, čia gynyba ar konsultacijų biuras? Namie pasiminkysite. Asta, metam! Gerai, antra pora.

Diana ir Birutė atsistoja prie linijos, Diana laiko pasiėmusi kamuolį.

TRENERĖ Pasiruošiam… Startas! Varomės, varomės, Diana, nepaleidžiam kamuolio, tvirtai mušam į žemę. Žingsniai! Varykis toliau, nedarome žingsnių! Neblogai… Atlaisvinam aikštelę! Dabar Toma su Goda! Pasiruošiam… Startas!

Trenerė sušvilpia, Toma greitai nusivaro kamuolį iki krepšio.

TRENERĖ Varom, varom, Toma, šaunuolė! Gali dar greičiau, aš žinau, paspausk!

Toma šokteli link krepšio mesdama kamuolį ir įpuola tiesiai į gynybinėj pozicijoj atsidūrusios Godos glėbį.

GODA (Tomai) Tu ką, kabini mane?
TOMA Pasvajok!
TRENERĖ Gerai, Onute, tavo eilė. Pasiruošusi? Startas!

Onutė bėga krepšio link nešdamasi kamuolį rankose.

TRENERĖ Stop, stop! Kamuolį reikia mušinėti, o ne neštis. Mušam kamuolį į žemę, tvirtai, nebijok, jis nesikandžioja. Taip, taip, padriblinguojam. Acha. Gerai, Onute, vėl bandom. Bokštelių gali „neapsivarinėti“, kitą kartą pabandysi.

Onutė, šiaip ne taip mušinėdama, pamažu artėja link krepšio.

GODA Palaikom, palaikom!
TRENERĖ Gerai, metam!
VISOS Metam, metam!

Ona išsigandusi atsisuka į merginas ir numeta kamuolį į jų, o ne į krepšio pusę. Kai kurios merginos juokiasi, tačiau vis tiek visos paploja.

ONA Oi, kaip faina!
TRENERĖ Gerai, Ona, šiandienai užteks, pasėdėk kol kas ant suolelio, pasižiūrėk, kas čia kaip vyksta. Panos, susikaupiam! Kartojam užduotį.

Sandra ir Asta atsistoja priekyje, dabar kamuolys Sandros rankose.

TRENERĖ Pasiruošiam… Startas!

Trenerė sušvilpia, Sandra „šauna“ į priekį, tačiau Asta, pritūpusi, rišasi sportinių batelių raištelius.

TRENERĖ Stop! Asta, kas čia vyksta?
ASTA Batas atsirišo…
TRENERĖ Kas čia šiandien darosi? Jūs tiesiog tikros flegmų čempionės.
ASTA Mes buvom vestuvėse…
SANDRA (Astai) Nu sakiau, nesakyk…
TRENERĖ Aišku, vestuvės, šventas reikalas. Kol visko į save nesukemši, nuo stalo nekyli, ar ne?
SANDRA Trenere, atsiprašom, ten buvo švediškas stalas.
TRENERĖ Acha, tai dar blogiau – kimšote kiek norėjote? Kam ta dieta, valgiaraštis, subalansuota mityba? Kam mes svorį, ūgį kiekvieną dieną matuojame? Sandra, esi „Žalgirių“ komandos kapitonė. Ar man tai tau aiškinti?
SANDRA Atsiprašau, trenere, daugiau nepasikartos.
TRENERĖ Va, Toma vikri kaip stirnaitė.
SANDRA Žolę tik ir ėda.
TOMA Mergaitės, aš gi esu modelis…
DIANA Trenere, aš nesutinku, kad mus visas orientuotumėte į vieną standartą.
TOMA Stok į lentą ir nebereikės pavydėti.
TRENERĖ Tylos! Panos, dar kartą viską padarom: greitai, tiksliai ir jeigu viską padarysite be klaidų, gal… galėsime pagalvoti ir apie Aliaską.
VISOS (sujudusios) Rimtai?!

Sandra su Asta pasiruošia užduočiai, tik dabar Sandra rankose laiko kamuolį.

SANDRA Nu, braške, pavarykim!

 

DAUGIAVAIKĖ ŠEIMA

Birutė filmuoja, Trenerė kalba prieš kamerą, tuo pačiu metu vaizdas gali būti transliuojamas ant didesnio ekrano.

TRENERĖ Komanda? Komanda man kaip vaikai. Savo vaikų neturiu, o ir nereikia, tiesą sakant. Su savo komanda jau esame daugiavaikė šeima, tik pašalpos valstybė nemoka. Aš pati gimiau daugiavaikėje šeimoje. Gyvenimu nesiskundėme, turėjome nuosavą namą. Ir kieme – krepšį prie stulpo. Broliai žaisdavo kašį kieme, nebuvo tada nei kompiuterių, nei tų facebook’ų. Turėjome tarpusavyje bendrauti. Mama sako, kad jau nuo trijų metų lįsdavau į kiemą ir trindavausi su broliais aikštelėje. O kai jie pavargdavo, paimdavau numestą kamuolį ir vis bandydavau pataikyti į be galo aukštai, kaip man tada atrodė, pakabintą krepšį. Tada tėvai nupirko kitą krepšį ir pakabino man tinkamame aukštyje. Taip ir augau su kamuoliu. Laikui bėgant jis vis mažėjo, o aš didėjau.

 

PO TRENIRUOTĖS

Sporto salės persirengimo kambaryje Toma, Asta, Goda, Ona, Birutė po treniruotės nusirengia sportines aprangas ir persirengia savo rūbais. Asta tepasi rankas kremu. Diana greičiausiai apsirengia.

DIANA Gerai, panos, susitiksim „Panamoje“.
VISOS Iki.

DIANA išeina.

TOMA Asta, ar Aliaskai reikia specialaus kremo?
SANDRA Mes dar ne Aliaskoje, aišku?
TOMA Tikrai? Sorry, supainiojau tave su poliarine meška.
SANDRA Taip, nes aš esu stipri ir galinga.
TOMA Gerai, bet tu ne tokia galinga, kad iš sporto ministro pinigų mums paprašytumei.
SANDRA Eik jau, norėčiau ir paprašyčiau.
TOMA Lažinamės, kad tau nepavyktų?
SANDRA Lažinamės, kad pavyktų. O tu praloši ir man burgerius kepsi.
TOMA Gerai, puiki mintis. Tik burgerius tau Asta galės kepti.
ASTA Manęs į šitą reikalą prašau nepainioti.
TOMA Gerai, kas pralošia, tegul tarnauja kitai tris mėnesius.
SANDRA Kodėl tris?
TOMA Acha, išsigandai?
SANDRA Ne, galime lažintis kad ir iš šešių mėnesių, man tai kas.
TOMA Ok, iš šešių.

Sandra ir Toma sudeda lažyboms rankas, Goda jas perkerta.

TOMA Na, man ir nuskilo! Turėsiu asmeninį tarną pusę metų!

Toma atsistoja ir eina link tualeto, pasiėmusi savo rūbus.

SANDRA O ko tu prie mūsų nesirengi, vis eini į tuliką?
TOMA Žinai, yra toks dalykas kaip higiena ir muilas. Įsivaizduoji, meškute?
SANDRA Žinok, yra toks dalykas kaip dušas namie.
TOMA Jo, tiems nuobodyloms, kas eina namo.

Toma užsidaro tualete. Ona pamato ant Sandros nugaros meškos tatuiruotę, kai ši nusivelka marškinėlius.

ONA O Jėzus!
SANDRA Kas yra?
ONA Tavo visa nugara mėlyna!

Goda su Asta pradeda juoktis.

SANDRA Kur mėlyna?!
GODA Raminkis, meška, čia apie tatuiruotę!
SANDRA (Onai) Eina šikt, tau gal galvoj negerai?
ONA Tiesiog pasirodė kaip sumušimas ar mėlynė…
SANDRA Čia ne mėlynė.
ONA Dabar matau, kad vilkas…
SANDRA Eik tu, čia meška.
ONA A…
SANDRA Kalėjime ištatuiravo. O tu žinai kodėl meška?
TOMA (iš tualeto) Nežinau ir žinoti nenoriu, baisiai atrodo.
SANDRA (Tomai) Tuoj tave nuskandinsiu, žiurke! (Onai) Goda, kai dar draugavome, praminė mane „meška“. Ir kažkaip prilipo.
GODA Meška, nes Sandra yra tikra žvėris lovoj.
ONA Acha, įsivaizduoju…
GODA Na, tada buvome jaunos ir kvailos.
SANDRA Daug ūždavome, stogas kilnojosi.
SANDRA O po to prasidėjo rimtesni reikalai…
TOMA (iš tualeto) Sex, drugs and rock’n’roll?
SANDRA Ką ten ta čiurka cypia? Kažkas iš tos serijos. Po to įsivėlėm į gaują, prasidėjo kiti reikalai.
ONA Ocho, kaip įdomiai…
ASTA Negaliu patikėti, ar mes vėl pasakojame tą pačią geto istoriją?
SANDRA O ką? Aš negaliu pasipasakoti? Žmogui įdomu.
ASTA Jo, pasakok, pasakok…
SANDRA Asta, juk man liūdniau baigėsi, nei Godai. Jos iš komandos neišmetė ir į kaliūzę nepasodino.
GODA Už tai gavau traumą ir pati išėjau.
ASTA Klausykit, gal jums dviese reiktų prisiminimų vakarą surengti, jeigu dar per visus tuos metus neišsikalbėjote?
SANDRA Tai ar aš jau visai nebegaliu pasipasakoti naujam žmogui? Jai gi įdomu.
ONA Acha, labai įdomu, tik gal aš jau eisiu. Iki!

Ona skubiai išeina.

SANDRA Gal perspaudėm kaip pirmam kartui, ką?
GODA Nieko, viskas čia jai gi viskas faina, nenumirs. Tai ką, panos, einam, pasėdėsim „Panamoj“, gerus laikus prisiminsim.
SANDRA Kaip manai, Asta?
ASTA Aš turiu kitų planų.
SANDRA Kokių planų, braške?
ASTA Galvojau susitikti su savo ex.
SANDRA Ex?
ASTA Aš gi tau sakiau, kad po krepšinio einame vakarieniauti.
GODA Ok, supratau, reikės pasieškoti kitų prisiminimų.
SANDRA Nu gerai – aš tada dėl ministro ką nors pamąstysiu.
TOMA (išbėgdama tualeto) Palauk, meilute, nepalik ir manęs! Siūlau greičiau mąstyti, meška. Čiau, pensės, iki!
 

—
📖 Visą dramą galima perskaityti susisiekus su jos autore Gabriele Labanauskaite → [email protected]

Sparnai

Posted on by Martyna

SPARNAI

 

EXT. LAIVO DENIS – VIDURDIENIS, 1903 LIEPOS 15 D.

Saulėtą dieną laivu į Ameriką plaukia dešimtmetis STYVENAS ir keturiasdešimtmetė MAMA AUGUSTINA. Apkūnioji mama sėdi ant suoliuko prie laivo borto ir neria vąšeliu, per turėklus persisvėręs Styvenas žiūri į vandenį. Staiga pasigirsta lėktuvo garsas ir Styvenas pakelia galvą. Virš jų praskrenda lėktuvas.

STYVENAS
Mama, kas tai?

MAMA AUGUSTINA
Lėktuvas, Styvi.

STYVENAS
Ocho! Ar Niujorke visi skraido lėktuvais?

MAMA AUGUSTINA
Ne, mielasis, tai naujas išradimas, gali skraidyti tik profesionalai lakūnai.

STYVENAS
Aš irgi noriu būti lakūnu!

MAMA AUGUSTINA
Mmm… Tai per daug rizikinga. Geriau būk daktaru, Styvi.
 
Vėjas atpučia laikraštį. Pirmajame laikraščio puslapyje parašyta data: 1903 liepos 15 d. Styvenas išlanksto iš laikraščio lėktuvėlį, tačiau, mamai timptelėjus už rankos, įsideda jį slapta į kišenę.

MAMA AUGUSTINA
Jau atplaukėme, brangusis.

 

EXT. KAVINĖ NIUJORKO GATVĖJE – RYTAS.

Virš pastato durų vinimis prikalama lentelė: „Sweet Dreams“. Mamos Augustinos ranka, laikiusi plaktuką, paspaudžia durų rankeną ir ji įeina į vidų. Ten – tik keli tušti staliukai, sulūžusi kėdė ir tuščia vitrina. Mamos ranka padeda plaktuką ant stalo, maža Styveno ranka greitai tą plaktuką nugvelbia. Augustina apsižvalgo aplinkui, apžiūrinėdama prastą apšepusią kavinės būklę, ir atsidūsta. 

MAMA AUGUSTINA
Na, net ir Dievui reikėjo laiko, kad sukurtų pasaulį.

Staiga Augustina išgirsta kelis plaktuko dūžius iš viršaus ir prislopintą riktelėjimą. Ji skubiai užlekia į antrą namo aukštą. Pravėrusi duris ji pamato mažąjį Styveną, kuris, pasirodo, bandė iš įvairių fanieros ir medienos statybinių likučių kažką sukalti. Jo pirštas sutinęs, iš panagės bėga kraujas.

 

INT. NAMŲ VONIA – CONT.

Vonioje Augustina tvarsto Styveno pirštą ir pasipiktinusi bamba.

MAMA AUGUSTINA
Oi, Styvi, mes atvažiavome čia ieškoti laimės, o ne griauti pasaulio.

STYVENAS
Aš jau radau savo laimę.

MAMA AUGUSTINA (negirdėdama)
Styvenai, jeigu tu nusidauši dar vieną pirštą, nebegalėsi būti daktaru.

STYVENAS
Mama, aš būsiu lakūnu, o ne daktaru.

MISIS AUGUSTINA
Na jau ne, mielasis, ne tam tave pagimdžiau, kad jauną prarasčiau. Pagalvok, kaip gera būtų gydyti žmones ir gelbėti kitų gyvybes!

STYVENAS
Aš nenoriu gydyti žmonių, mama. Aš noriu paversti juos paukščiais.

MISIS AUGUSTINA
Ai, Styvenai, tau jau dešimt metų, o tu – vis dar fantazuoji.

 

INT. KAVINĖ/NAMŲ I A. – PAVAKARYS.

Mama Augustina šveičia vitriną, kai pro iš aukšto nusileidžia medinis lėktuvėlis ir pataiko į vitriną. Augustina paima sulūžusį lėktuvėlį ir išnešusi į lauką išmeta jį į konteinerį. 

STYVENAS (šaukia iš antro aukšto)
Mama, tu dar pamatysi, kaip aš padarysiu kažką tikrai TOOOKIO…

AUGUSTINA
Pirmiausia, padaryk namų darbus, gerai, genijau?

 

EXT. KONTEINERIAI – CONT.

Prie konteinerių stovi dešimtmetis OSKARAS. Į medžiaginį maišelį Oskaras renka įvairiausias rastas detales ir gelžgalius. Berniukas paima sulūžusį lėktuvėlį ir įdėmiai jį apžiūri. Tada apsižvalgęs aplinkui, ar niekas jo nemato, ir perskaitęs iškabos užrašą „Sweet Dreams“, nuryja seilę, pasiima lėktuvėlį su savimi ir skubiai nueina.
 

—
Šio pilno metro animacijos filmo scenarijaus ištraukos autorinės teisės priklauso studijai ©Animatrix. Kopijuoti ir naudoti šią ištrauką be studijos sutikimo griežtai draudžiama.

📖Dėl galimybės perskaityti pilną scenarijų susisiekite su „Animatrix“ studija → [email protected]

Kūrybinio rašymo kursai

Posted on by Martyna

KŪRYBINIO RAŠYMO KURSAI

 

„Kūrybinis rašymas  – bet koks autentiškas rašymas, nebūtinai turintis tikslą tapti rezultatu. Šie kursai skirti ne tik rašytojams, bet ir kiekvienam jau susiliejusiam, besibičiuliaujančiam ar tik norinčiam susidraugauti su plunksna. Rašymas gali būti susijęs ne tik su istorijų pasakojimu, bet ir apskritai saviraiška, atsipalaidavimu, meditacija, eksperimentavimu, emocijų apvalymu, noru lavinti raštingumą ir siekiu gilinti žinias apie teksto konstravimo principus.“
Gabrielė Labanauskaitė


Galima rašyti iš įkvėpimo, galima rašyti nieko nesimokant, pasitikint tik mūzomis, o jos, kaip žinia, nėra patikimos. Norintys kūrybišką rašymo būseną iššaukti kiekvieną dieną – turėtų mokytis nuosekliai ir sistemingai. Kūrybinio rašymo kursų metu rašytoja Gabrielė Labanauskaitė dalinasi savo sukauptomis žiniomis, pateikia rašymo užduočių ir rekomenduoja atitinkamą literatūrą įgytoms žinioms sustiprinti bei gilinti norą domėtis pačiu rašymo amatu.

KŪRYBINIO RAŠYMO KURSŲ LYGMENYS

→ Kūrybinio rašymo pagrindai pradedantiesiems

→ Teminiai kursai pažengusiesiems:

  1. Pasakojimo struktūros
  2. Kaip kuriami veikėjai
  3. Veikėjai kalba: monologai, dialogai, polilogai
  4. Romano rašymo kursas
  5. Poezijos rašymo kursas
  6. Trumposios prozos kursas

Kursų pobūdis: organizuojami intensyvūs kassavaitiniai kursai vakarais gyvai bei internetu.

KŪRYBINIO RAŠYMO STOVYKLOS „IŠ TYLOS“

Stovyklų pobūdis: kūrybinio rašymo stovyklos organizuojamos kelis kartus per metus. Įprastai kiekviena stovykla turi atskirą temą, leidžiančią lavinti kūrybiškumą ir praplečiančią kūrybinio rašymo lauką.

Daugiau informacijos apie kūrybinio rašymo stovyklas ➡ „IŠ TYLOS“

„Kūrybinio rašymo disciplina nėra sudaryta vien iš teorinių, „sausų“ temų. Turinį derinu prie kiekvienos grupės, jos poreikių ir bendros dinamikos. Ir, kai pavyksta atverti žmones ar sukurti saugią aplinką, man tai – didžiausias atpildas.“
Gabrielė Labanauskaitė
kūrybinis rašymas

D.U.K.

ATSILIEPIMAI

„Man labai patinka, kad kursai yra informatyvūs. Gabrielė visuomet ateina pasiruošusi. Aš daug ką sužinojau, daug ką galiu pritaikyti, nes visa tai mes išbandome praktiškai. Visada sąžiningai atlieku namų darbus ir lankau užsiėmimus, nes juose labai gera atmosfera, smagu susitikti su bendraminčiais. Pasibaigus kursams, trūksta vakarų, kai galiu dalintis savo kūryba, bendrauti apie tai, kas rūpi, kas patinka, kas įdomu.“
Marius Repšys, aktorius ir rašytojas

„Šie kursai man labiausiai patinka dėl pačios mokytojos. Gabrielė yra tas žmogus, kuris, manau, galėtų įkvėpti rašyti net ir tą, kuris galvoja, jog nemėgsta, nenori ar negali.“
Agnė Zinkevičiūtė, koučingo specialistė, kvėpavimo meditacijos mokytoja

„Lyginant šiuos su kitais panašiais kursais, Gabrielė pasižymi gebėjimu sukurti labai jaukią atmosferą. Ji yra nekritiška, laisva, man priimtinas jos požiūris, mokymo būdas. Tokia atmosfera įsivyrauja ir tarp pačių dalyvių. Jie tampa (o gal visuomet tokie ir buvo?) labai tolerantiški ir tarsi nejaučia laikosi taisyklės, jog viskas yra tinkama.“
Genovaitė Petronienė, psichoterapeutė ir rašytoja

„Gabrielės priėjimas prie dalyvių yra labai asmeniškas ir individualus. Kiekvienas dalyvis yra labai gerbiamas, o tokia besąlygiška pagarba – pakankamai retas dalykas. Gabrielė – profesionalė, aiškiai žinanti, ką daro, suintegravusi savo žinias ir sukūrusi programą tarsi deimantą. Viskas išgryninta, koncentruota ir tuo pačiu nevargina, nes kursuose gausu žaidybiškumo. O man žaidimas darbe yra labai svarbus.“
Rosita Pipirienė, psichoterapeutė

—
❓Daugiau informacijos apie kūrybinio rašymo kursus suteikiama el. paštu ➡ [email protected] ir skelbiama socialiniuose tinkluose ➡ IŠ TYLOS

Reinkarnacija

Posted on by Martyna

REINKARNACIJA

 

– Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš? Nužudžiau?

 

Sepijos rūkas apgaubia atmintį, lyg žiūrėčiau į seną nuotrauką, kurios dauguma objektų jau išdilo. Bandau nuspėti trūkstamas detales. Vėlus vakaras. Miesto žiburiai. Dviračiai. Mes važiavome kažkur dviračiais. Grįžome. Taip, iš kažkur grįžome. Ir susiginčijome. Pusiau juokais. Pusiau rimtai. Nerimtai, atrodo, nerimtai. Kažkur galinėje atminties kertelėje girdžiu jos juoką. Lyg nuvažiuojantį traukinį, kuris staiga nutyla. Aš ją stumtelėjau. Nepiktai. Kaip kad dūkstant būna. Ir ji parvirto. Irgi, kaip kad būna. Dūkstant. Ar kitais kvailais atvejais. Iš tiesų labai kvaila šitaip mirti, pajuokavau ir nuėjau jai ištiesti rankos. Tačiau rankos ji jau nebeištiesė. Pašaukiau vardu. Papurčiau.

Ji negyva.

Negyva.

 

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau?

 

Pasiimu lagaminą. Per mažas. Tada susidedu mirusios draugės kūno dalis į kuprinę ir nešuosi su savimi. Einu į kažkokį vakarėlį. Esu tarp muzikos ir beveik pažįstamų veidų. Prietemoje sunku visus atpažinti.

 

Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Ir kodėl? Kodėl ją? Kodėl nužudžiau? Ir kodėl aš ją nužudžiau? Kvaila, kvaila mirtis.

 

Kažkas šoka. Kažkas peša dūmą. Kažkas peša žolę. Kažkas slankioja pasieniais. Aš sėdžiu gatvėje prie namo, kuriame vyksta vakarėlis. Tarp kojų kuprinė. Prieina nepažįstamas vaikinas, prašo prisidegti. Jau buvau beatsiseganti kuprinę, bet susivokiau. Ne, neturiu ugnies, bandau pasakyti įtikinamai, nepakeldama akių. Jis prisėda šalia. Neturiu ugnies, pradedu rėkti ir persėdu nuo jo per kelis metrus, irgi šalikelėje.

 

Prie manęs prieina šuo, senbernaras. Baltas su juodomis dėmėmis. Aš jį pažįstu, tai – draugės šuo. Jis pasižiūri į mane liūdnu žvilgsniu ir paklausia, kodėl ją nužudžiau. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Jis šnekėjo žmonių kalba ir jeigu dar būtų pakėlęs savo balsą, man atrodė, visi išgirs, ką jis man sako. Nueinu link namo šono. Giliau yra sodas, jame tamsu, tik girdisi kelios burkuojančios porelės. Pritūpiu už marmurinės nykštuko skulptūros, skendinčios pavėsyje. Na ir beskonybė tas nykštukas, galvoju besišlapindama.

 

Šuo priartėja prie manęs. Jis tikrai neketina trauktis. Su visais tais savo klausimais. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Man nepavyks išsisukti. Jis uosto šlapimo balutę. Artėja prie manęs, bet jį nuvilioja vieno rūkančio vaikino švilptelėjimas. Atsipučiu. Kvaila mirtis, labai kvaila mirtis, kai pagalvoji. Norisi kaukti tiesiai į mėnulį. Nesąmonė, nors galėčiau. Gerai, kad namie groja garsi muzika. Vis tik vakarėlis. Vis tik – šeštadienis.

 

Pasigirsta policijos sirenos. Kodėl ją, kodėl ją nužudžiau, na kodėl. Mano galvoje sukasi klausimų mantra tarsi niekados nesustojantys riedėti ratukai. Pakylu nuo akmens. Bėgti ar pasiduoti? Tiesiog apeisiu namą ir maža ką, kai baigsiu savo ratą – nieko nebebus, nei policijos, nei triukšmo, nei mirčių, nei vakarėlio. Prisimenu kuprinėje vis dar tebesinešiojanti lavoną. Ilgai įkalčių ieškoti nereikėtų. Jeigu išmesčiau kuprinę? Greitai visi atpažintų.

 

Apeinu ratą aplink namą. Kodėl kvailai viskas gyvenime eina ratais? Sustoju priešais namą. Matau atvažiavusius policijos patrulius. Jų tik du. Iškvietimas dėl triukšmo. Įspėjimas duotas. Policija nuvažiuoja. Prisėdu ant asfalto. Atsidūstu. Įsivaizduoju save kalėjime, vilkinčią murziną, utėlėtą unformą. Ką veikčiau, ką daryčiau, kaip bandyčiau ištverti vienatvę ir visus apribojimus? Kodėl aš, už ką man? Gėda. Gėda prieš visus, kaip ta uniforma man netinka. Gerai, užteks juokauti, bus ir rimtesnių problemų.

 

Iš nuostabos net išsižioju. Dabar vaizdelis visiškai aiškus: draugė išeina iš namo, lydima per juosmenį apsikabinusio vaikino. Kiečiausio vaikino visame rajone. Vaikino, kurio profilį seku jau pusę metų. Jiedu eina kažkur kartu. Apsikabinę. Ji dar gyva? Kodėl ji dar gyva? Kaip ji gyva? Jie sėda ant dviračių. Ji kažką prisimena ir pašaukia šunį. Tačiau niekas neatsiliepia. Ji dar kartą pašaukia.

 

Aš atsistoju ant keturiu galūnių ir nulekiu link jų. Tikiuosi, manęs niekas neatpažins. Tikiuosi, manęs niekada niekas neatpažins.

 

Rožinis dugnas

Posted on by Martyna

ROŽINIS DUGNAS

 

Vakaras po lietaus nudažė dangų rožine spalva. Į ežero natiurmortą dar tilpo gabalėlis pakrantės su keliomis pasodintomis pušimis. Gerai įsižiūrėję, tarp pušų būtume pamatę du nuogalius – ji ir jis, apsigobę rožinėmis vakaro mantijomis, brido į šiltą vandenį lyg į arbatos puodelį, teliūskuojantį milžino rankoje.

 

Šis vanduo milžino saujoje buvo žaliai tirštas, jame nesimatė nei dugno, nei žuvų, nei dugno linijų. Giliai pamynęs žoles savo krūtine, ežero vanduo laikė ant savo paviršiaus du plūduriuojančius žmones. Jis yrėsi krauliu į ežero gilumą, ji labiau nėrė gilyn, nei į tolį. Jis pavargo greičiau ir apsisukęs paklausė, gal jau laikas baigti maudynes. Tačiau ji dar nenorėjo grįžti atgal į kranto lėkštelę. 

 

– Ne, dar pabūsiu,– krestelėjo galva, o jis nusiyrė smėlio link. Plūduriuojanti mergina pagalvojo, kad taip ir norėtų numirti. Žaliame vandenyje, tarp giliavandenių žuvų, žiūrėdama į, regis, ką tik, pažaliavusį dangų. Ji ėmė grimzti.

 

Mergina iš tiesų grimzta. Ją apkabina godžios vandens rankos. Vaikinas krantinėje to net nepastebi, į rankšluostį įsisupęs, galvoja, ką jiedu veiks grįžę į rąstinį sodybos namelį. Mergina yra visiškai, visiškai laiminga.

 

Tik pušys rožiniame fone susilamdo. Dailininkės ranka grubiai suspaudžia popieriaus lapą ir išmeta į šiukšliadėžę. Joje porelės kailiniai aplimpa neseniai smailinto pieštuko drožlėmis.

20.20

Posted on by Martyna

20.20

 

Ji pabudo žvaliai nusiteikusi. Jau pusę metų siekia gerų sportinių rezultatų. Atsikelia 6 valandą ryto, kol dar miega neseniai įrengtuose namuose vaikai ir vyras. Apsiauna žinomos firmos sportinius batelius. Apsitempia elastinėmis tamprėmis ir užtraukia žinomos firmos sportinio megztinio užtrauktuką. Viskas taip, kaip turi būti. Ji preciziška, ryžtinga, atsakinga. Ji puiki mama. Iki motinystės atostogų pabaigos liko dar pusė metų, tačiau ji nedelsia atgauti formų. Niekas neturi išmušti jos iš išpuoselėto gyvenimo ritmo.

 

Jeigu šįkart pavyktų atstumą įveikti per dvidešimt minučių, būtų gerai. Būtų konkretus rezultatas to, kad praeitą savaitę per laisvas minutes miegant vaikams ji irgi mankštinosi. Ji išgeria vandens su citrina, pasiruošta dar iš vakaro. Tyliai uždaro namų duris ir vienu mygtuko spustelėjimu atidaro garažo vartus. Išsivaro dar visai naują žinomos sporto prekių firmos dviratį. Užfiksuoja laiką: 00.00 val.

 

Suveltais plaukais ji šokinėja ant batuto, tačiau niekaip nepavyksta pakilti aukštai į dangų. Ji vis šokinėja, tačiau batuto medžiaga pradeda plyšti, pakyla vėjas, danguje atsiveria skylė ir įtraukia batutą. Sykiu ir ją, nes batuto medžiagos įtrūkyje užstrigo jos koja.

 

Taip, atrodo sapnas baigėsi būtent šitaip. Pirmos penkios minutės minant dviratį būna skirtos atsigavimui. Ji išvažiuoja iš gyvenvietės – nuosavų namų rajono, su kurio kaimynais dalinasi sekmadienio pyragu. Jie lanko vieni kitus, šypsosi, perpasakoja, ką kalbėjo jų vaikai. Iš esmės jie kalba apie bet ką, kad tik nereikėtų kalbėti apie save. Bet gyventi galima. Ramu, tyku, gera auginti vaikus, kurie vėliau iš šios gyvenvietės žvyrkelio keliaus platesniu keliu.

 

Šiame žvyrkelyje jau pasitaiko ir vienas kitas autobusas. Pustuštis, keliems apsimiegojusiems žmonėms įrėmus galvas į langą. Ji padidina greitį. Ant skruosto nukrenta lietaus lašas. Trisdešimt penkios minutės, pakartoja ji sau mintyse ir stabteli prie mirksinčio geltono šviesoforo.

 

Kelias platėja, atsiranda daugiau juostų – jomis dalinasi lengvosios mašinos, autobusai ir tramvajai, ardami savo vagą. Dviračių takas eina pašonėje, kartais pranykdamas, lyg kas būtų dažų pagailėjęs paryškinti išblukusiai linijai.

 

Vėl užsidega žalia šviesoforo šviesa, ji įsibėgėja, bando padidinti greitį. Rytinės blunkančios žvaigždės danguje suspindi blankiu sidabriniu šviesos žvynu. Ji pasižiūri į žinomos firmos laikrodį sau ant riešo ir pradeda minti dar greičiau. Liko tik dvidešimt minučių įveikti likusiai trasai. Deja! Tenka stabtelėti prieš netikėtai į kelią iššokusį ežiuką. Ji nusipurto ir dar tvirčiau įsikimba į vairą. 

 

Kelias platėja, atsiranda daugiau juostų, vedančių į miestą – jomis dalinasi lengvosios mašinos, autobusai ir tramvajai, kiekvienas iš jų veždamas skirtingas šaldytas žuvis. Dviračių takas eina pašonėje, kartais pranykdamas, lyg kas būtų dažų pagailėjęs paryškinti išblukusiai linijai. Ji palenda po tiltu, apsuka ratą, išlenda į nuo miesto tolstančią tiesę, brėžiančią brėkštančio ryto liniją laukuose namų link. Dabar jau gali grįžti tuo pačiu maršrutu į savo rutiną. Grįžti ne bet kaip, o kaip įmanoma greičiau.

 

Ji mina dar sparčiau. Ji įsibėgėja, jaučia, kaip jos raumenys įsitempia ir didina apsukas. Tvirti kaip plienas. Ji pasižiūri į laikmatį, šis jai sveikinamai sublyksi. 10 minučių. Neblogai, nors liko įveikti dar pusę trasos. Liko pusė laiko iki motinystės atostogų pabaigos. Liko pusvalandis, kada jau skambės vyro žadintuvas. Jis padarys jai ir sau kavos. Ji išeis iš dušo, pažadins vaikus. Bus prabėgę pusė jų laisvo šeštadienio ryto kartu. Bus pralėkę beveik pusė savaitgalio.

 

Važiuojant likusią dalį trasos link namų, jai tenka prilėtinti greitį – dviračių tako juostoje avarinio signalo lemputėmis mirksi kelios mašinos. Artėjantis sunkvežimis jai neleidžia apvažiuoti auto įvykio, tad tenka sustoti. Dvylikta minutė. Ji nuleidžia kojas ant žemės, vos neįmerkdama baltų sportinių batelių į kraujo balą, išbėgusią iš motociklininko galvos. Netoliese nusviestas motociklas, dar už kelių metrų – guli antras juoda motociklininko kostiumo oda aptrauktas kūnas.

 

Ji šokinėja ant raudono batuto, tačiau jai niekaip nepavyksta pakilti aukštai į dangų. Netrukus batuto medžiaga pradeda plyšti, jos dešinė koja įstringa medžiagos įtrūkyje ir jai nebepavyksta vėl atsispirti. Ji užstringa kažkur tarp žemės ir vis laisvėjančio batuto raudonio.

 

Ji žiūri į raudoną, savo forma Baikalo ežerą primenančią, kraujo tyrę ir prisimena, kad vyresnėliui sūnui nenupirko jo mėgstamo pomidorų padažo, kuris taip dera su jo pusryčių dešrelėmis. Dar kažką ji šiame gyvenime pamiršo, bet tikrai nebeprisimena ką. Vyras, šviečiantis iš tolo ryškia apsaugos liemene, prieina prie jos ir šaltu, pabrėžtinai ramiu, balsu prataria:

 

 – Važiuokite, ponia, jau niekuo nebepadėsite.

 

Ji pritariamai linkteli, vėl atsisėda ant dviračio ir nuvažiuoja. Atsimena, kad reikia didinti greitį. Laikrodis jau muša 18 minutę. Ji stabteli už pusės kilometro nuo įvykio vietos, nusiima šalmą. Numeta dviratį ant žolės ir pati išsitiesia šalia. Kaip tik tuo metu suskamba vyro žadintuvas.

 

Ji parmina namo, tvarkingai įvaro dviratį į garažą. Laikmatis rodo 20.20. Dar lėčiau, nei vakar. Ak, tie ežiai, pagalvoja.

 

Kaip tik tuo metu miegamajame suskamba žadintuvas. Netrukus iš ten išnirsiantis vyras virs čempionei žmonai kavą.

 

2018, Italija

Istorija apie nematomus žmones

Posted on by Martyna

ISTORIJA APIE NEMATOMUS ŽMONES

 

– Kaip pradėjome savo paskaitas, taip ir pabaigsime, – tariau, pasiūliusi studentams paskutinį susitikimą iš akademijos auditorijos perkelti prie Neries. Beveik prieš metus, dar rugsėjį, sėdėjome ant žolės, svajojome, ką ir kaip mokysimės, upė ramiai tekėjo pro šoną sava vaga. Kartais taip pro šoną prateka ir visas gyvenimas, tada galvojau.

 

Todėl ankstyvo birželio dieną, nors dangus buvo apsiblausęs, mes atkakliai žingsniavome upės krantine, apsiginklavę konspektais ir kompiuteriais, ieškodami patogesnės vietos baigiamajam dramaturgijos kurso egzaminui. Kurį laiką nieko nesutikome. Siauras vienišų pakeleivių pramintas takelis nebuvo populiarus, skirtas nebent slaptiems atsiskyrėlių parūkymams ir pamąstymams prie Neries. Tačiau staiga mes pamatėme artėjantį žmogų. Išlindo iš už Neries krantinės posūkio netikėtai, plastikiniu maišeliu čežindamas. Kilstelėjau akis, norėdama bent žvilgsniu pasisveikinti, ir greitai jas nuleidau. Vietoj nosies – sugniuždyta islandinė kerpena, įsodinta į veido vidurį. Gailėjausi neatlaikiusi netikėtumo egzamino, tačiau įsistebeilijusi ilgiau turbūt būčiau ne ką mažiau jį įskaudinusi.

 

– Laba diena, – pasisveikinau. Vyras linktelėjo ir dingo krūmų proskynoje.

 

Netrukus mūsų grupelė prisėdo ant pirmo pasitaikiusio rąsto. Studentai irgi pastebėjo šį vyrą, bet nebeturėjome laiko neplanuotoms diskusijoms. Gėtės „Faustas“ mojavo mums iš dangaus grėsminga, beveik pajuodavusia, debesų nosine.

 

– Lyk, kiek nori, mes tavęs nebijome! – šūktelėjo vienas vaikinas.

 

Tačiau dangui prapliupus lietumi, persigalvojo: Atsiprašau, aš tik pajuokavau! Teko palikti mūsų vaizdingą vietelę bei skubiu žingsniu irtis atgal upės šlaitu akademijos link. Užkilome į viršų, žvilgtelėjau darsyk į šį siaurą takelį palei Nerį ir dilgtelėjo širdį: taigi tas vyras ėjo palei upę todėl, kad bijojo išgąsdinti asfaltu vaikščiojančius žmones. Galbūt ir pats kitiems pasirodyti. Lyg vienišas vilkas jis keliavo pakrūmiais palei vandenį, slėpdamasis nuo miesto gyvenimo. Lyg būtų aukštesnysis ir žemesnysis miesto lygmenys, įprastoji ir požeminė miesto gatvės, prailginančios miesto vertikalės apatinę liniją iki kanalizacijos tunelių, slaptų koridorių, žemės gelmių. Ir lyg būtų kita vertikalės pusė: į viršų kylantys pastatai, dangoraižiai, dangaus kelius skrodžiantys lėktuvai. Mes dažniausiai naudojamės įprastuoju keliu. Įprastosiomis gyvenimo programomis, jas šiek tiek individualiai koreguodami pagal savo poreikius. 

 

Kartais išdrįstame pasielgti kitaip, tačiau, vos tik dangus apsiniaukia, keičiame trajektorijas. Arba sakome, kad pajuokavome ties į mus atsigręžiančia provokacija. Galvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu būčiau tas žmogus be nosies. Kokiu keliu eičiau, ar turėčiau skėtį prastam orui ar prastoms aplinkybėms pasitaikius. Turbūt irgi tapčiau nematoma požeminio pasaulio gyventoja. Kartais iš ten ateičiau į jūsų, išlepusių miestiečių, sapnus.

 

Knygų pavojus

Posted on by Martyna

KNYGŲ PAVOJUS

 

– Tikiuosi, negyvensime bibliotekoje? – perklausė vyras, pajutęs pirmąjį pavojų. Tada knygoms paskyrėme tik vieną sieną, tačiau jam, muzikos pasaulio gyventojui, sutiktam su minimalistiškai apstatytu kambariu ir keliomis būgnų lazdelėmis, vertikaliai augantis knygų laukas priminė atsuktų kareivėlių nugarų armiją, grėsmingai apgulusią sieną nuo grindų iki lubų.

 

Tiesą sakant, nerimauti buvo dėl ko. Kelios armijos dar lūkuriuoja Klaipėdoje bei Šiauliuose. Sutiktos studijų laikais, kai kurios – įsigytos pietų ar kitų atsisakytų malonumų sąskaita, liko saugiai gulėti pirmų pasimatymų vietose. Su savimi pasiimti tada buvo per sunku, o išmesti knygą (?!) – tikras prasižengimas. Tad net jeigu tai – akcentologijos vadovėlis, iš nevilties ir pykčio aplamdytais viršeliais, ir jis turi savo vietą tarp kitų popierinių kareivėlių. Vilniuje, kuriame gyvenu jau dešimt metų, yra kitų pagundų. Knygynai, knygų mugės, pažįstami autoriai ir draugai, iš kurių pagal naują madą ar principus dažnai knyga perkama, o ne dovanojama. O kur dar internetinės svetainės, kurios mygtuko spustelėjimu parsiunčia knygą iš kito pasaulio krašto? Kur mėgstamas dramaturgijos knygynas Londone, į kurį užsuku kartais tik dėl to vieno vienintelio naujų teritorijų užkariavimo tikslo, pasiėmusi papildomą lagaminą?

 

– Ar lagamine yra pavojingų daiktų? – klausė kadaise manęs Lutono oro uoste registracijos skyriaus darbuotoja.

– Ne, jame vien tik knygos.

– A, knygos yra pavojingiausios. Jūs jas parsivešite ir kažkas jas turės skaityti.

 

Ir ji buvo teisi – dalis pirktų dramos knygų buvo skirtos studentams, kurie dažnai patys kreipiasi į mane ieškodami kūrinių scenai. Be to, nemėgstu skaityti naršyklėse, skaityklėse ar kindlerio ekranuose. Knyga man – popieriaus kvapas, užsilikęs dar iš leidyklos, stori puslapiai, vartomi daugybę kartų ir neišplyštantys. Knyga turėtų patvari ir skani. 

 

Knygas valgau, – sakau juokaudama. Braukau, rašau pastabas, priklijuoju lapelių. Dėl tos pačios priežasties nemėgstu knygų skolintis iš bibliotekų – nesinori nei liesti kažkieno kito apgraužto skaitinio, nei pačiai grąžinti sudarkyto knygos kūno. O tiesiog neutraliai skaityti, liesti akimis raides per atstumą, neišsitraukus pieštuko iš stalčiaus man nepavyksta. Tai tas pats – lyg bučiuotis per stiklą.

 

Kartais žmonės būna kaip knygos. Vaikystės knygos, kurias atsimename visą gyvenimą. Paauglystės knygos, pakeitusios pasaulėžiūrą ir įžiebusios maišto dvasią. Knygos, kurias zulindavai, nes reikėdavo mokslams – vadinu aplinkybių knygomis ir dabar jos savaime mažiau aktualios. Nemėgstamos knygos, kurias kažkodėl reikėdavo perskaityti vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis – dabar tokių knygų tiesiog vengiu. Knygos, prie kurių norisi grįžti visą gyvenimą ir kiekvieną kartą jas supranti vis kitaip, nors ne knyga pasikeitė, o tu pats. Yra knygų, kaip meno albumų, kuriomis norisi grožėtis per atstumą. Geriausiu atveju jas pavartome kartą per metus, dažniausiai – net ne mes jas pavartome, o mūsų namų svečiai, lūkuriuodami, kol užkaisime kavą.

 

Yra knygų, kurias suskaitome – skoliname draugams, vis kažko iš jų prireikia, norime pacituoti ar prisiminti kurią nors vietą. Mano mėgstamiausios – knygos, gyvenančios intymiausiuose kampeliuose – prie lovos, ant naktinio stalelio arba vonioje, ant grindų, kai net ir plūduriuodama vandenyje tarp putų galėtumei viena sausa ranka prilaikyti ganomų raidžių savininkę. Ir nors intymumas patiria knygų rotaciją, yra knygų, kurios nugula amžiams – gal net ir nebeskaitomos, tiesiog sukuriančios palaimingą būseną vien nuo žinojimo, kad jos ten yra. Tačiau yra knygų, kurios taip niekados ir nebus perskaitytos. Ką ten perskaitytos – paliestos. Dovanotos, paskubomis įsigytos arba tiesiog – laukiančios knygų lentynose. Tik jau man nesakykite, kad kas nors iki galo perskaitėte Džeimsą Džoisą, – provokuodamas paklausė vienas dėstytojas, kai dar buvau studentė. – Žmonės tik apsimeta, kad perskaitė „jį“ iki galo“. Tai aš pavadinčiau klasikos svoriu užgultą būtinybę pažinti vieną ar kitą reiškinį, nes geriau prasmegti skradžiai žemėn iš gėdos, nei nežinoti „tokio dalyko“. Kartais turbūt apsimetame, kad pažįstame. Kad suprantame, vertiname, turime tolygią draugystę. Kartais būna visko.

 

Kartais prireikia savižabos. Šį žavų žodį atradome praeitą savaitę mėgstamame „Eureka!“ knygyne kartu su rašytojais bičiuliais gurkšnojant arbatą. Savižabos reikia tam, kad prilaikytumei pagundų arklius ir nepirktum naujų knygų, kol iki galo neišsiaiškinai santykių su senaisiais romanais. Aš šiandien lovoje su Kafka, – atsisako sms žinute draugė pasiūlymo keliauti į vėlyvą kino seansą. Suprantu, Kafka yra Kafka ir nežinia, kam pavyktų jį nukonkuruoti.  Nebent… surengtume gražiausių autorių konkursą, nesvarbu, gyvų ar mirusiųjų ir pagal tai reitinguotume knygas vitrinose. Pasaulio top 10.  Manajame konkurse tikriausiai nugalėtų A. Škėmos veidas, mąslingai su rūkstančia cigarete atmintyje užstrigęs dar nuo mokyklos laikų. O moterys rašytojos? – provokuojančiai paklaustų feministinė sąžinė.  Jai atsakyčiau: moterys gražios visos, joms konkursų nereikia.

 

Atsimenu tik vieną atvejį, kai pralaimėjau savąjį skaitymo konkursą. Klaipėda, gilus lapkritis, studentavimo laikai. Grįžtu iš Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ peržiūros, visa apsiverkusi. Parsinešu namo pro savižabos spąstus prasprūdusius pirkinius – Jono Meko seniai leistą poezijos knygą „Reminiscencijos“ ir grupės „Portishead“ albumą „Dummy“. Vėjo nugairintas veidas, minčių audra galvoje. Prisidegu žvakių, ugnis ramina. Pasiimu į rankas J. Meko knygą, paleidžiu pirmąjį albumo takelį. Galvoju – paskaitysiu su geru muzikiniu fonu. Tačiau jau pirmieji melancholiški trip hopo posmai nunešė mane toliau nei į kitą Baltijos jūros krantą. Nejučiomis nuleidau J. Meką ant žemės ir praklausiau albumo nuo pradžios iki galo, žiūrėdama į kambario langą prausiantį lietų. Atrodo, būtent tada išmokau skaityti muziką.

 

Tuštumos kilpos

Posted on by Martyna

TUŠTUMOS KILPOS

 

Vos tik užtrenkiu savo sielos duris
Ir išmetu raktus į išsekusį šulinį
Tu pradedi klibinti durų rankeną
Tada žiūri pro durų akutę
Į mano kambarių vidų iš kitos pusės

Tu viską matai

 

Uždengtą stalą, ant kurio garuodavo
Fantazijų pietūs
Uždengtą sofą, ant kurios diskutuodavom
Parietę po savimi kojas
Uždengtus langus
Nuo smalsių praeivių akių ir pašto balandžių
Dulkėtus koridorius neliestus niekieno kojos

 

Tu matai vonioje varvantį kraną
Jis galėtų išvesti iš proto ne vieną užstrigusį
Geidulio putose

Tu viską matai, bet nori dar labiau įsitikinti

 

Nori būti užvaldyta šios tuštumos

 

Tyliai spusteli rankeną ir durys atsiveria.
Be raktų, be laužtuvų, be pastangų ypatingų.
Skaičiuoti tiksinčius mėnesius išmokta vidinėje pusėje.

Per lengvas šis mūšis, kuriame jau seniai buvai nugalėtas.

 

Tu tyliai įkiši galvą, apsidairai. Žengi tris žingsnius link svetainės.
Stabteli. Ūkteli. Ar yra kas namie?

 

Aišku, yra.
Uždengtas mano lavonas.

 

Paklausai dar tvinksinčios mano širdies, spusteli pulsą.
Ir uždengi balta paklode.

Šulinio veidrodį įskelia krintantys raktai.
 


TUŠTUMOS KILPOS susiliejo su kinematografija ir įgavo vizualinio eilėraščio formą. Operatorius Adomas Jablonskis jį padėjo parversti trumpametražiu vaidybiniu filmu, kurio premjera įvyko 2015 m. Filmo kūrėjai sako, jog tai – metafora, simbolizuojanti užmirštus pasąmonės kambarius, į kuriuos kiekvienas žmogus užsuka savo prisiminimuose ar sapnuose. Kartais į šias slapčiausias teritorijas nepavyksta patekti su jokiais raktais, kartais – durys atsidaro savaime.
📺 Filmo anonsas ⬇
 

Autoriai: Gabrielė Labanauskaitė, Adomas Jablonskis

 
❓ Sužinoti daugiau apie Gabrielės Labanauskaitės debiutą kine ➡ Režisierė Gabrielė Labanauskaitė: „Kino srityje pastebiu daugiau perfekcionistų“