KNYGŲ PAVOJUS
– Tikiuosi, negyvensime bibliotekoje? – perklausė vyras, pajutęs pirmąjį pavojų. Tada knygoms paskyrėme tik vieną sieną, tačiau jam, muzikos pasaulio gyventojui, sutiktam su minimalistiškai apstatytu kambariu ir keliomis būgnų lazdelėmis, vertikaliai augantis knygų laukas priminė atsuktų kareivėlių nugarų armiją, grėsmingai apgulusią sieną nuo grindų iki lubų.
Tiesą sakant, nerimauti buvo dėl ko. Kelios armijos dar lūkuriuoja Klaipėdoje bei Šiauliuose. Sutiktos studijų laikais, kai kurios – įsigytos pietų ar kitų atsisakytų malonumų sąskaita, liko saugiai gulėti pirmų pasimatymų vietose. Su savimi pasiimti tada buvo per sunku, o išmesti knygą (?!) – tikras prasižengimas. Tad net jeigu tai – akcentologijos vadovėlis, iš nevilties ir pykčio aplamdytais viršeliais, ir jis turi savo vietą tarp kitų popierinių kareivėlių. Vilniuje, kuriame gyvenu jau dešimt metų, yra kitų pagundų. Knygynai, knygų mugės, pažįstami autoriai ir draugai, iš kurių pagal naują madą ar principus dažnai knyga perkama, o ne dovanojama. O kur dar internetinės svetainės, kurios mygtuko spustelėjimu parsiunčia knygą iš kito pasaulio krašto? Kur mėgstamas dramaturgijos knygynas Londone, į kurį užsuku kartais tik dėl to vieno vienintelio naujų teritorijų užkariavimo tikslo, pasiėmusi papildomą lagaminą?
– Ar lagamine yra pavojingų daiktų? – klausė kadaise manęs Lutono oro uoste registracijos skyriaus darbuotoja.
– Ne, jame vien tik knygos.
– A, knygos yra pavojingiausios. Jūs jas parsivešite ir kažkas jas turės skaityti.
Ir ji buvo teisi – dalis pirktų dramos knygų buvo skirtos studentams, kurie dažnai patys kreipiasi į mane ieškodami kūrinių scenai. Be to, nemėgstu skaityti naršyklėse, skaityklėse ar kindlerio ekranuose. Knyga man – popieriaus kvapas, užsilikęs dar iš leidyklos, stori puslapiai, vartomi daugybę kartų ir neišplyštantys. Knyga turėtų patvari ir skani.
Knygas valgau, – sakau juokaudama. Braukau, rašau pastabas, priklijuoju lapelių. Dėl tos pačios priežasties nemėgstu knygų skolintis iš bibliotekų – nesinori nei liesti kažkieno kito apgraužto skaitinio, nei pačiai grąžinti sudarkyto knygos kūno. O tiesiog neutraliai skaityti, liesti akimis raides per atstumą, neišsitraukus pieštuko iš stalčiaus man nepavyksta. Tai tas pats – lyg bučiuotis per stiklą.
Kartais žmonės būna kaip knygos. Vaikystės knygos, kurias atsimename visą gyvenimą. Paauglystės knygos, pakeitusios pasaulėžiūrą ir įžiebusios maišto dvasią. Knygos, kurias zulindavai, nes reikėdavo mokslams – vadinu aplinkybių knygomis ir dabar jos savaime mažiau aktualios. Nemėgstamos knygos, kurias kažkodėl reikėdavo perskaityti vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis – dabar tokių knygų tiesiog vengiu. Knygos, prie kurių norisi grįžti visą gyvenimą ir kiekvieną kartą jas supranti vis kitaip, nors ne knyga pasikeitė, o tu pats. Yra knygų, kaip meno albumų, kuriomis norisi grožėtis per atstumą. Geriausiu atveju jas pavartome kartą per metus, dažniausiai – net ne mes jas pavartome, o mūsų namų svečiai, lūkuriuodami, kol užkaisime kavą.
Yra knygų, kurias suskaitome – skoliname draugams, vis kažko iš jų prireikia, norime pacituoti ar prisiminti kurią nors vietą. Mano mėgstamiausios – knygos, gyvenančios intymiausiuose kampeliuose – prie lovos, ant naktinio stalelio arba vonioje, ant grindų, kai net ir plūduriuodama vandenyje tarp putų galėtumei viena sausa ranka prilaikyti ganomų raidžių savininkę. Ir nors intymumas patiria knygų rotaciją, yra knygų, kurios nugula amžiams – gal net ir nebeskaitomos, tiesiog sukuriančios palaimingą būseną vien nuo žinojimo, kad jos ten yra. Tačiau yra knygų, kurios taip niekados ir nebus perskaitytos. Ką ten perskaitytos – paliestos. Dovanotos, paskubomis įsigytos arba tiesiog – laukiančios knygų lentynose. Tik jau man nesakykite, kad kas nors iki galo perskaitėte Džeimsą Džoisą, – provokuodamas paklausė vienas dėstytojas, kai dar buvau studentė. – Žmonės tik apsimeta, kad perskaitė „jį“ iki galo“. Tai aš pavadinčiau klasikos svoriu užgultą būtinybę pažinti vieną ar kitą reiškinį, nes geriau prasmegti skradžiai žemėn iš gėdos, nei nežinoti „tokio dalyko“. Kartais turbūt apsimetame, kad pažįstame. Kad suprantame, vertiname, turime tolygią draugystę. Kartais būna visko.
Kartais prireikia savižabos. Šį žavų žodį atradome praeitą savaitę mėgstamame „Eureka!“ knygyne kartu su rašytojais bičiuliais gurkšnojant arbatą. Savižabos reikia tam, kad prilaikytumei pagundų arklius ir nepirktum naujų knygų, kol iki galo neišsiaiškinai santykių su senaisiais romanais. Aš šiandien lovoje su Kafka, – atsisako sms žinute draugė pasiūlymo keliauti į vėlyvą kino seansą. Suprantu, Kafka yra Kafka ir nežinia, kam pavyktų jį nukonkuruoti. Nebent… surengtume gražiausių autorių konkursą, nesvarbu, gyvų ar mirusiųjų ir pagal tai reitinguotume knygas vitrinose. Pasaulio top 10. Manajame konkurse tikriausiai nugalėtų A. Škėmos veidas, mąslingai su rūkstančia cigarete atmintyje užstrigęs dar nuo mokyklos laikų. O moterys rašytojos? – provokuojančiai paklaustų feministinė sąžinė. Jai atsakyčiau: moterys gražios visos, joms konkursų nereikia.
Atsimenu tik vieną atvejį, kai pralaimėjau savąjį skaitymo konkursą. Klaipėda, gilus lapkritis, studentavimo laikai. Grįžtu iš Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ peržiūros, visa apsiverkusi. Parsinešu namo pro savižabos spąstus prasprūdusius pirkinius – Jono Meko seniai leistą poezijos knygą „Reminiscencijos“ ir grupės „Portishead“ albumą „Dummy“. Vėjo nugairintas veidas, minčių audra galvoje. Prisidegu žvakių, ugnis ramina. Pasiimu į rankas J. Meko knygą, paleidžiu pirmąjį albumo takelį. Galvoju – paskaitysiu su geru muzikiniu fonu. Tačiau jau pirmieji melancholiški trip hopo posmai nunešė mane toliau nei į kitą Baltijos jūros krantą. Nejučiomis nuleidau J. Meką ant žemės ir praklausiau albumo nuo pradžios iki galo, žiūrėdama į kambario langą prausiantį lietų. Atrodo, būtent tada išmokau skaityti muziką.