Kraujo broliai

KRAUJO BROLIAI

 

VEIKĖJAI

JUOZAS
JONAS
MARIJA
ADAS
NINA
ŽURNALISTĖ
SKAMBINANTYSIS
CHORAS

 

PROLOGAS

Aš netekau brolio
Po ledu jis palindo
Aš netekau brolio
Mažas jis taip mėgo
maudytis
Aš netekau brolio
Jis nemokėjo žvejoti
Aš netekau brolio
Bandžiau jį išmokyti
Pavirst žuvimi

 

JUOZAS. Norėčiau, kad manęs čia nebūtų.
JONAS. Tėvai abejojo, ar tuoktis. Pasimetę, jauni, neturtingi. Sėdėjo prie fontano ir svarstė, ką daryti.
JUOZAS. Idiotai.
JONAS. Mama buvo nėščia.
JUOZAS. Ir ką daryti? Dar vieną klaidą.
JONAS. Aš gimiau iš plaktos grietinėlės ir vyšnių. Mama jų suvalgydavo nesuskaičiuojamą kiekį.
JUOZAS. Draugėms buvo gėda sėdėti šalia. Stalas nuklotas tuščiais indeliais. Apsirijėlė.
JONAS. Ji buvo tokia apvalutė tada. Gražiausia nėščioji pasaulyje.
JUOZAS. Aš gimiau iš sugedusio žiebtuvėlio.
JONAS. Taip tėtis sakydavo.
JUOZAS. Tiesiog mamos nebeveikė, o pūtė ji kaip kaminas.
JONAS. „Tu mano pati gražiausia nėščioji“.
JUOZAS. Tėvas arčiausiai iš chebros sėdėjo šalia. Tai ir prideginėjo.
JONAS. Tėvai nepatyrė vargo – sunku buvo tik pradžioj, po to atsistojo ant kojų.
JUOZAS. Tėvas mušė motiną, išgėrinėjo. Kaimynai kviesdavo mentus.
JONAS. Nieko nebuvo.
JUOZAS. Motina viską neigdavo.
JONAS. Galima sakyti, jie puikiai sutarė.
JUOZAS. Tėvas iškrito persisvėręs per turėklus laiptinėje. Iš trečio aukšto.
JONAS. Aš turėjau laimingą vaikystę.
JUOZAS. Kalbama, kad močia jį stumtelėjo. Tada jau manęs laukėsi. Ar taip įmanoma? Tokia graži boba…
JONAS. Man nupirko triratį, kai buvau penkerių. Tegul mokosi sūnus vairuoti – taip manė tėvas.
JUOZAS. Kai mane dar krūtimi maitino, jau kitas vyras jos papus čiulpė.
JONAS. Tačiau netrukus jų keliai išsiskyrė. Bet man niekas nieko neaiškino.
JUOZAS. Tėvo laidotuvės buvo tylios ir trumpos.
JONAS. Mama…
JUOZAS. Nekenčiu šitos kurvos.

 

I

TV pokalbių laida. Adas atsakinėja.

LAIDŲ VEDĖJA Kas Jums yra nacionalizmas?
ADAS Man nacionalizmas visų pirma – pagarba savo tėvynei ir šaknims.
LAIDŲ VEDĖJA O kaip tada vertinate agresyvius nacionalistinių partijų palaikomus išpuolius? Juk tai daro įtaką ir paprastiems žmonėms.
ADAS Šiuo metu žmogus prarado bet kokia viltį, ką nors pakeisti. Jis įvarytas į kampą ir priverstas griebtis kraštutinių metodų, kad būtų išgirstas. Norvegijos pavyzdys tai tik patvirtina.
LAIDŲ VEDĖJA Bet ar toks žiaurumas pateisinamas?
ADAS Visų pirma turime atsakyti į klausimą, kodėl taip atsitiko, kas verčia žmones taip elgtis. Ar ne islamizacijos politika pastūmėjo tokiam išpuoliui? Tokiu atveju, visos aukos gula ant tos jūsų didelės tolerancijos sąžinės.
LAIDŲ VEDĖJA Ilgą laiką išpuolius prieš kitataučius buvo įprasta fiksuoti ne kaip nacionalistinius, o kaip paprastą chuliganizmą ir už tai bausdavo. Dabar tokie nusikaltimai tampa vis radikalesni, nes atsiranda užnugaris ir nebėra tokios griežtos baudžiamosios atsakomybės.
ADAS Netiesa.
LAIDŲ VEDĖJA Bet juk kiekvienais metais tokių nusikaltimų skaičius didėja. Pavyzdžiui, net 10–15 procentų kasmet.
ADAS Tai parodo, kad problema aktuali, mes turime įsiklausyti į tautos balsą. Ir iš viso..iš kur tokie skaičiai?
LAIDŲ VEDĖJA Iš informacinio centro, kiekvieną mėnesį vykdančio ksenofobinių išpuolių, susijusių su etniniu ir religiniu nepakantumu, monitoringą.
ADAS Įsivaizduoju aš tuos jūsų monitoringus…
LAIDŲ VEDĖJA Preliminariais duomenis, per pirmąsias Lietuvoje eitynes už homoseksualių žmonių teises dėl nacionalistų išpuolių nukentėjo mažiausiai 25 žmonės.
ADAS O kodėl ne 50? Suprantate, istoriškai mūsų tauta dažnai buvo engiama kitataučių, visokio plauko iškrypėlių. Ar galime smerkti tokį žmonių požiūrį? Pasikartosiu, mes turimi įsiklausyti į tautos balsą.
LAIDŲ VEDĖJA Valdžia suteikia savo retorikai nacionalistinį atspalvį, kad gautų dar daugiau rinkėjų balsų.
ADAS Oi, jau čia demagogija prasideda.
LAIDŲ VEDĖJA Taip yra manipuliuojama žmonėmis, nepaisant jokių – nei homoseksualių, nei heteroseksualių žmonių teisių.
ADAS Tai mumis visais manipuliuoja. Per amžių amžius gviešėsi mūsų žemių ir mūsų kalbos. Kas tik netingėjo – žydai, rusai, lenkai. Tai mes, mes aukos, ne jie. Suprantate?
LAIDŲ VEDĖJA Bet dabartinėse teritorijose mes gyvename ne ilgiau kaip…
ADAS Užtat Vytauto žirgas gėrė iš Juodosios jūros, mes buvom didingi!
LAIDŲ VEDĖJA Sulaukėme žiūrovo skambučio. Taip, prašom, prisistatykite…
SKAMBINANTYSIS Arkliai sūraus jūros vandens negeria!
ADAS Čia metafora, taip sakant, metafora!
SKAMBINANTYSIS Kokia dar metafora? Grynas blefas debilams. Tu tūpa nacionalistine kiaule, nelaikyk mūsų dur

Skambinantysis išjungiamas.

LAIDŲ VEDĖJA Jei daugiau skambučių nebus, tęsiame mūsų pokalbį. Jei tokia teisė kaip, pavyzdžiui, „Lietuva lietuviams!“ pripažįstama tik tam tikroms „išrinktosioms“ tautoms, tai jau visai ne nacionalizmas, o elementarus šovinizmas ir imperializmas, kadangi taip…
ADAS (pertraukdamas) Ką jūs šnekate, čia ne Rusija! Lietuviai maža tauta. Reikia didžiuotis, kad būtent mes vieninteliai iš baltų senovėje buvome sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII–XV a. siekė net Juodąją jūrą.
LAIDŲ VEDĖJA Istorijos atžvilgiu, tai nėra didelis laiko tarpas.
ADAS Ar bus protingų klausimų ar komentarų?
LAIDŲ VEDĖJA Be to, juk patys lietuviai nepuoselėjo savo kalbos: su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, su Rytų Europa – senąja kanceliarine slavų kalba. O kur dar kiti niuansai? Net ir dabar vis neapsisprendžiame, kur – į Rytus ar Vakarus žiūrėti.
ADAS Kokias čia nesąmones šnekate? Gėda klausytis.
LAIDŲ VEDĖJA Mes patys save parduodame. O kiek lietuvių yra emigravę? Kokioj Anglijoj jie juk tokie patys gasterbaiteriai, kaip ir čia kinai.
ADAS (išsisegdamas mikrofoną) Eikit šikt.
LAIDŲ VEDĖJA Palaukite, kur jūs einate? Prisiimkite nors dalį atsakomybės už savo kalbas!
ADAS Rinkėjai manimi tiki. O tokioms nesąmonėms aš neturiu laiko!

Adas išeina.

 

II

Juozas kalba prieš kamerą. Dažnos pauzės.

JUOZAS Kiek valandų? O man atrodo, kad savaitė praėjo. Čia supistai lėtai slenka laikas. Taip, taip, prisimenu, ką susitarėme. Jokių keiksmų. Kam mes vis susitinkam? Man šlykštu kapstytis po savo jausmus kaip kokį šiukšlyną. Be to, aš jau aiškinau, viską šimtą kartų aiškinau. Manote, kad esu toks naivus – paseksiu jums pasakėlę ir patikėsiu, kad paleisit? Be to, iš kur man žinoti, kokios istorijos jums reikia?

 

III

NINA (siūlydama kažkokius miltelius) Nori dar?
MARIJA Ko?
NINA Maška, neapsimetinėk agraška. Tave jau kalbasina?
MARIJA Nina, nevadink manęs Maška, man nepatinka.
NINA Kad kvailas vardas Marija.
MARIJA Labai gražus vardas.
NINA Kai pirmą kartą išgirdau, toks žvengas suėmė…
MARIJA Ir kas čia jau taip juokingo?
NINA Akys plačios, kaip zuikio. Ateinu į vaistinę, stovi kažkokia mergaitė, o vaistininkė bando išsiaiškinti, ko prašei: „Marlės? Kokios marlės?“. Mane pamačiusi taip išsigandai, kad nebepralemenai nei žodžio.
MARIJA Ne, tiesiog užsižiūrėjau į tavo kostiumėlį. Jis buvo toks elegantiškas…
NINA Nu, bet vaistininkė irgi pavarė: „Koks tavo vardas?“, klausia. O tu taip rimtai atsakai „Marija“.
MARIJA „Šventoji mergele“, pasilenkė ji manęs link, „tau prasidėjo mėnesinės“.
NINA Akivaizdu. Tavo suknelė buvo pražydusi kraujo dėme.
MARIJA Nebuvo, tau pasirodė.
NINA Kai gyveni tik su bobute, sunku suvokti, kiek per penkiasdešimt metų daug kas pasikeitė.
MARIJA Ir per metus daug kas keičiasi.
NINA Buvai toks vaikas…
MARIJA Žiauriai užsinorėjau šokoladinių saldainių.
NINA Oi, Maška, Maška… Gerai, kai yra, kas tau jų nuperka.
MARIJA Ir gerai, kai šokoladinė – šalia vaistinės.

Abi juokiasi.

 

IV

JUOZAS Duok man vandens. Anksčiau būdavo padėta stiklinė per kiekvieną mūsų pokalbį. Tu užsirašinėji, aš geriu vandenį. Informacijos kaip tu nefiksuoju ir niekam nestukalinu. Gerai, gerai, baigiu. Tai koks šiandien klausimas? O… Kaip aš įsivaizduoju herojus?

Kad taptum herojumi, reikia kažką ochujieno nuveikti, ar ne? Ir turėti chebrą, kuri paskui tave sektų. Tikėtų, taip sakant. Bet žinai, gali gimti vedliu, o gali juo tapti. Manai, lengva turėti už save vyresnį brolį ir likti susliku visą gyvenimą? „O Jonas tai geriau už tave išlaikė matematikos egzaminą. O Jonas tai anksčiau už tave išmoko bezdėti…“. Eina nafik. Dėjau aš ant to Jono pirmumo. Bet šiaip mes jėgovai sutariam. Nu, pridengdavo mane. Ir pirmą cizą irgi Jonas suveikė, nors pats nerūkė. Paprašė draugelio. Tik va, chebros mūsų būdavo skirtingos. Supranti, skirtingos. Penkių metų skirtumas vis tik. Aš noriu į tualetą. Galima?

 

V

KAJUS Kokios spalvos Tavo akys?
JONAS Žydros.
KAJUS Jos atrodo tamsesnės.
JONAS Čia dėl kompo.
KAJUS Kaip tai?
JONAS Sakau, taip yra dėl apšvietimo.
KAJUS. Ok… Kiek tau metų?
JONAS Juk parašyta.
KAJUS Dvidešimt devyneri?
JONAS (pauzė) Beveik.
KAJUS Beveik?
JONAS Šiek tiek mažiau.
KAJUS Tikiuosi, tu pilnametis?
JONAS Hmm, dar pagalvosiu…
KAJUS Rimtai – kiek tau metų?
JONAS O kiek tau?
KAJUS Dabar mano eilė klausti.
JONAS (po pauzės) Dvidešimt penki.
KAJUS Nemeluoji?
JONAS Tai trečias klausimas? Ne, nemeluoju.
KAJUS Gerai, koks tavo vardas?
JONAS Tai jau ketvirtas klausimas.
KAJUS Čia parašyta…
JONAS Pamiršk, kas parašyta.
KAJUS Kad tavo duomenys 32/178/80.
JONAS Metai, ūgis, svoris. Tradiciškai. O šiaip forumuose niekas savo tikrais vardais neprisistatinėja.
KAJUS Aš prisistačiau.
JONAS Eik jau, rimtai? Tu Kajus?
KAJUS Yep, aš Kajus.
JONAS Gerai. Tada aš – Jonas.
KAJUS Malonu susipažinti.
JONAS Man – irgi.

 

VI

CHORAS
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką
O ką jis padarė?
Lipo kopėčiom.
O ką jis padarė?
Ir nukrito netyčiom.
O ką jis padarė?
Jis – nieko. Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką,
Viens, du, trys!
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą gėjuką.

O ką jis padarė?
Jis gyvena mano name.
O ką jis padarė?
Dar nieko, bet negi lauksi, kol padarys?
O ką jis padarė?
Dar – nieko. Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą gėjuką,
Viens, du, trys!
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit čigoniuką.

O ką jis padarė?
Jis gyvena lūšnyne.
O ką jis padarė?
Veisia narkotikų gyvatyną.
Ar turi įrodymų?
Visi laikraščiai rašo.
Kaip sprendžiam bėdą?
Nežinau, nenoriu galvoti,
Bet mes dar galim šį tą padaryti:
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit čigoniuką,
Viens, du, trys!

O jei tai būtų nėščia – žydė, lesbietė, čigonė
Arba visos trys viename?
Man nusispjauti – ji jau lavonė.
Viens du trys.

 


📖 Visą scenarijų galima perskaityti susisiekus su jo autore Gabriele Labanauskaite[email protected]

Sparnai

SPARNAI

 

EXT. LAIVO DENIS – VIDURDIENIS, 1903 LIEPOS 15 D.

Saulėtą dieną laivu į Ameriką plaukia dešimtmetis STYVENAS ir keturiasdešimtmetė MAMA AUGUSTINA. Apkūnioji mama sėdi ant suoliuko prie laivo borto ir neria vąšeliu, per turėklus persisvėręs Styvenas žiūri į vandenį. Staiga pasigirsta lėktuvo garsas ir Styvenas pakelia galvą. Virš jų praskrenda lėktuvas.

STYVENAS
Mama, kas tai?

MAMA AUGUSTINA
Lėktuvas, Styvi.

STYVENAS
Ocho! Ar Niujorke visi skraido lėktuvais?

MAMA AUGUSTINA
Ne, mielasis, tai naujas išradimas, gali skraidyti tik profesionalai lakūnai.

STYVENAS
Aš irgi noriu būti lakūnu!

MAMA AUGUSTINA
Mmm… Tai per daug rizikinga. Geriau būk daktaru, Styvi.
 
Vėjas atpučia laikraštį. Pirmajame laikraščio puslapyje parašyta data: 1903 liepos 15 d. Styvenas išlanksto iš laikraščio lėktuvėlį, tačiau, mamai timptelėjus už rankos, įsideda jį slapta į kišenę.

MAMA AUGUSTINA
Jau atplaukėme, brangusis.

 

EXT. KAVINĖ NIUJORKO GATVĖJE – RYTAS.

Virš pastato durų vinimis prikalama lentelė: „Sweet Dreams“. Mamos Augustinos ranka, laikiusi plaktuką, paspaudžia durų rankeną ir ji įeina į vidų. Ten – tik keli tušti staliukai, sulūžusi kėdė ir tuščia vitrina. Mamos ranka padeda plaktuką ant stalo, maža Styveno ranka greitai tą plaktuką nugvelbia. Augustina apsižvalgo aplinkui, apžiūrinėdama prastą apšepusią kavinės būklę, ir atsidūsta. 

MAMA AUGUSTINA
Na, net ir Dievui reikėjo laiko, kad sukurtų pasaulį.

Staiga Augustina išgirsta kelis plaktuko dūžius iš viršaus ir prislopintą riktelėjimą. Ji skubiai užlekia į antrą namo aukštą. Pravėrusi duris ji pamato mažąjį Styveną, kuris, pasirodo, bandė iš įvairių fanieros ir medienos statybinių likučių kažką sukalti. Jo pirštas sutinęs, iš panagės bėga kraujas.

 

INT. NAMŲ VONIA – CONT.

Vonioje Augustina tvarsto Styveno pirštą ir pasipiktinusi bamba.

MAMA AUGUSTINA
Oi, Styvi, mes atvažiavome čia ieškoti laimės, o ne griauti pasaulio.

STYVENAS
Aš jau radau savo laimę.

MAMA AUGUSTINA (negirdėdama)
Styvenai, jeigu tu nusidauši dar vieną pirštą, nebegalėsi būti daktaru.

STYVENAS
Mama, aš būsiu lakūnu, o ne daktaru.

MISIS AUGUSTINA
Na jau ne, mielasis, ne tam tave pagimdžiau, kad jauną prarasčiau. Pagalvok, kaip gera būtų gydyti žmones ir gelbėti kitų gyvybes!

STYVENAS
Aš nenoriu gydyti žmonių, mama. Aš noriu paversti juos paukščiais.

MISIS AUGUSTINA
Ai, Styvenai, tau jau dešimt metų, o tu – vis dar fantazuoji.

 

INT. KAVINĖ/NAMŲ I A. – PAVAKARYS.

Mama Augustina šveičia vitriną, kai pro iš aukšto nusileidžia medinis lėktuvėlis ir pataiko į vitriną. Augustina paima sulūžusį lėktuvėlį ir išnešusi į lauką išmeta jį į konteinerį. 

STYVENAS (šaukia iš antro aukšto)
Mama, tu dar pamatysi, kaip aš padarysiu kažką tikrai TOOOKIO…

AUGUSTINA
Pirmiausia, padaryk namų darbus, gerai, genijau?

 

EXT. KONTEINERIAI – CONT.

Prie konteinerių stovi dešimtmetis OSKARAS. Į medžiaginį maišelį Oskaras renka įvairiausias rastas detales ir gelžgalius. Berniukas paima sulūžusį lėktuvėlį ir įdėmiai jį apžiūri. Tada apsižvalgęs aplinkui, ar niekas jo nemato, ir perskaitęs iškabos užrašą „Sweet Dreams“, nuryja seilę, pasiima lėktuvėlį su savimi ir skubiai nueina.
 


Šio pilno metro animacijos filmo scenarijaus ištraukos autorinės teisės priklauso studijai ©Animatrix. Kopijuoti ir naudoti šią ištrauką be studijos sutikimo griežtai draudžiama.

📖Dėl galimybės perskaityti pilną scenarijų susisiekite su „Animatrix“ studija[email protected]

Istorija apie nematomus žmones

ISTORIJA APIE NEMATOMUS ŽMONES

 

Kaip pradėjome savo paskaitas, taip ir pabaigsime, – tariau, pasiūliusi studentams paskutinį susitikimą iš akademijos auditorijos perkelti prie Neries. Beveik prieš metus, dar rugsėjį, sėdėjome ant žolės, svajojome, ką ir kaip mokysimės, upė ramiai tekėjo pro šoną sava vaga. Kartais taip pro šoną prateka ir visas gyvenimas, tada galvojau.

 

Todėl ankstyvo birželio dieną, nors dangus buvo apsiblausęs, mes atkakliai žingsniavome upės krantine, apsiginklavę konspektais ir kompiuteriais, ieškodami patogesnės vietos baigiamajam dramaturgijos kurso egzaminui. Kurį laiką nieko nesutikome. Siauras vienišų pakeleivių pramintas takelis nebuvo populiarus, skirtas nebent slaptiems atsiskyrėlių parūkymams ir pamąstymams prie Neries. Tačiau staiga mes pamatėme artėjantį žmogų. Išlindo iš už Neries krantinės posūkio netikėtai, plastikiniu maišeliu čežindamas. Kilstelėjau akis, norėdama bent žvilgsniu pasisveikinti, ir greitai jas nuleidau. Vietoj nosies – sugniuždyta islandinė kerpena, įsodinta į veido vidurį. Gailėjausi neatlaikiusi netikėtumo egzamino, tačiau įsistebeilijusi ilgiau turbūt būčiau ne ką mažiau jį įskaudinusi.

 

– Laba diena, – pasisveikinau. Vyras linktelėjo ir dingo krūmų proskynoje.

 

Netrukus mūsų grupelė prisėdo ant pirmo pasitaikiusio rąsto. Studentai irgi pastebėjo šį vyrą, bet nebeturėjome laiko neplanuotoms diskusijoms. Gėtės „Faustas“ mojavo mums iš dangaus grėsminga, beveik pajuodavusia, debesų nosine.

 

– Lyk, kiek nori, mes tavęs nebijome! – šūktelėjo vienas vaikinas.

 

Tačiau dangui prapliupus lietumi, persigalvojo: Atsiprašau, aš tik pajuokavau! Teko palikti mūsų vaizdingą vietelę bei skubiu žingsniu irtis atgal upės šlaitu akademijos link. Užkilome į viršų, žvilgtelėjau darsyk į šį siaurą takelį palei Nerį ir dilgtelėjo širdį: taigi tas vyras ėjo palei upę todėl, kad bijojo išgąsdinti asfaltu vaikščiojančius žmones. Galbūt ir pats kitiems pasirodyti. Lyg vienišas vilkas jis keliavo pakrūmiais palei vandenį, slėpdamasis nuo miesto gyvenimo. Lyg būtų aukštesnysis ir žemesnysis miesto lygmenys, įprastoji ir požeminė miesto gatvės, prailginančios miesto vertikalės apatinę liniją iki kanalizacijos tunelių, slaptų koridorių, žemės gelmių. Ir lyg būtų kita vertikalės pusė: į viršų kylantys pastatai, dangoraižiai, dangaus kelius skrodžiantys lėktuvai. Mes dažniausiai naudojamės įprastuoju keliu. Įprastosiomis gyvenimo programomis, jas šiek tiek individualiai koreguodami pagal savo poreikius. 

 

Kartais išdrįstame pasielgti kitaip, tačiau, vos tik dangus apsiniaukia, keičiame trajektorijas. Arba sakome, kad pajuokavome ties į mus atsigręžiančia provokacija. Galvoju, kaip aš gyvenčiau, jeigu būčiau tas žmogus be nosies. Kokiu keliu eičiau, ar turėčiau skėtį prastam orui ar prastoms aplinkybėms pasitaikius. Turbūt irgi tapčiau nematoma požeminio pasaulio gyventoja. Kartais iš ten ateičiau į jūsų, išlepusių miestiečių, sapnus.

 

Prie finišo linijos

PRIE FINIŠO LINIJOS

 

Prie finišo linijos stovi
Dramblys, begemotas ir hiena.

 

Prie finišo linijos stovi
Gulbė, drakonas ir liūtas.

 

Prie finišo linijos stovi
Maža mergaitė, hipopotamas ir lapė.

 

Prie finišo linijos stovi
Upėtakiai, žuvys skraiduolės ir krabai.

 

Prie finišo linijos stovi
Apelsinų giraitė ir mėlynasis narcizas.

 

Prie finišo linijos stovi
Kusama, Ray ir Magritas.

 

Prie finišo linijos stovi
Paspirtukas ir neužsivedęs mopedas.

(galima būtų pridėti Dar įklimpusį BMW, bet kitą kartą).

 

Prie finišo linijos stovime mes –
Princai, princesės ir kardinolai.

 

Ir niekas, niekas nedrįsta
jos peržengti.